Šįkart aš noriu paanalizuoti, ar tikrai vyrams sėkmingai ir lengvai būtų galima persikūnyti į moterį ir kaip jie tada jaustųsi, ir atvirkščiai.
Tema gili kaip šulinys ir aš ją galiu skaldyti ir analizuoti dalimis, įvairiais pjūviais, įskaitant mano natūralų skandinavišką filtrą, nes gyvenu įsimerkusi kitoje kultūroje, ir čia vyrų ir moterų rolės yra visiškai persipynusios ir susimakalavusios tarpusavyje it susisukę siūlai.
Ar iš tikrųjų tapimas moterimi yra tik švyst ryškiai raudono lūpdažio ant lūpų brūkštelėjimas, įsispirimas į kablus ir pastangos apsaugoti trapias pėdkelnių akis? Bet jei jau kalbame apie pėdkelnes, prisimenu vieną savo draugę, kuri labai mėgo darbe mūvėti brangias ir itin plonas itališkas pėdkelnes, kurias kas rytą maudavosi su virtuvinėmis guminėmis pirštinėmis. Kodėl su pirštinėmis? Nes akys nubėgs, jei nors kiek nagu užkabinsi. Visada labai smaginuosi pasakodama šitą istoriją švedėms, nes tos tik žiūri akis išpūtę ir galvom kraipo – joms bet koks aukojimasis grožio vardan, o dar ir savo patogumo sąskaita, atrodo protu nesuvokiamas.
Manau, kad Lietuvoje moterys sau yra išsikėlusios itin aukštą kartelę savo išvaizdai. Ką tai reiškia praktikoje? Reguliarūs apsilankymai pas manikiūro, pedikiūro meistrę, kirpėją, kosmetologę dėl depiliacinių ir antakių reikalų, o dar jei kaukes dedasi ar visokias įvyniojamąsias procedūras atlieka, kiek laiko reikia turėti? Ar vyrai tai gebėtų ir ar jiems būtų smagu? Melas Gibsonas mano minėtame filme po savo depiliacinio pasidraskymo (klykia, demonstratyviai pašoka, trenkiasi į sieną) pasako kažką panašaus į „moterys yra išprotėjusios, kad darytų tai daugiau nei kartą. Kas iš viso depiliuotųsi antrą koją?“ O aš tada įkišiu savo trigrašį ir pakomentuosiu, kad a) išbandykite bikinio depiliaciją, linkiu sėkmės b) patriarchalinėje kultūroje moterys taip įpratintos prie skausmo dėl grožio ir / ar savo kaip moters esaties, kad net nėra linkusios apie tai galvoti ar to kvestionuoti. Reikia, ir taškas.
Įdomu, o kaip vyrams sektųsi kartą per mėnesį ištverti menstruacijas ir išmokti meditatyviniu ir džiaugsmingu būdu priimti savo moterišką prigimtį? Kaip jiems patiktų išleidinėti dešimtis eurų kas mėnesį, norint patenkinti savo poreikius, kurių net pati nesirinkai.
Nesenai skaičiau itin kontraversiškai vertinamos autorės Inga Muscio knygą „Cunt“. Tai toks ultimalaus feminizmo pavyzdys, kurį reikėtų perskaityti visoms sveikai feminizmu besidominčioms damoms. Autorė atvirai visame skyriuje piktinasi kodėl ji, atsitiktinai ir ne pagal pasirinkimą gimusi moterimi, privalo kiekvieną mėnesį švaistyti dešimtis dolerių savo higienos poreikiams. Maža to, prie šitų menkų išlaidų priskaičiuokite pėdkelnes, sexy triusikėlius ir visokius push-up liemenukus, dekoratyvinę kosmetiką, veido priežiūros kosmetiką, higieną, depiliacines procedūras – ar jums dar kyla klausimų, kur net nebūtinai grožio diva, bet bent kiek estetiškai susitvarkiusi moteris deda dalį savo algos? Bepigu jums, vyrai, su savo įrankių rinkiniu lakstyt. Investavai kartą per dešimtmetį į plaktukų rinkinį, pjūklą ir varžtų kolekciją ir viskas.
O kaip tada, po velniais, gimdymas? Viena draugė man pasakojo, kad jai begimdant vyrą buvo ištikus tokia isterija ir afekto būsena, kad jis nesustodamas jai į ausį klykė: „Gimdyk, na, gimdyk, kad tu visai nemoki, kaip tu čia gimdai!!“. O ta nusikamavus nabagė jau su angelais pokalbį rezgė. Jeigu vyrai yra tokie gudrūs, kad galvoja galintys pakelti 100000 skausmą skalėje nuo 1 iki 10, sėkmingai išmanevruoti įsijungiančioje ir išsijungiančioje sąmonėje ir jausmu, kai tau kas, atsiprašau, vaginą plėšia, žemai lenkiu galvą, bet kad nemanyčiau. Anksčiau YouTube yra buvę visokių vaizdo įrašų su gimdymo simuliavimu su vyrais. Vyriškiai iškrito kaip lapai dar po pirmų sąrėmių.
Bet truputį atsitraukime nuo fiziologinių skirtumų. Manau, kad vyrus ne ką mažiau sukrėstų pats požiūris į moteris. Seksistinis, užgaulus, menkinantis požiūris ir aiškiai išreikštas išankstinis nusiteikimas, kad visos bobos durnos – neteigiu, kad visur ir visose aplinkose, tačiau tai vis dar yra paplitę. Toks vyrų tipažas, deja, egzistuoja.
Vyras, atsidūręs moters vietoje, paklaiktų, kiek tūla moteris yra seksualizuojama, paverčiama mėsos gabalu, kaip ir kiek kartų per dieną ji yra gašliai nužiūrinėjama, kokie žvilgsniai ir sukomunikuoti arba nesukomunikuoti lūkesčiai jos laukia, ir aš net nekalbu apie kažkokią itin gražuolę su padidinta krūtine ir atsegtomis palaidinės sagomis, čia aš turiu omeny gana paprastą standartinę vidutinę moterį. Buvo toks vaizdo įrašas apie moterį su nematomai įmontuota kamera ant krūtinės, ir ji visą dieną filmavo įbestus į savo krūtis žvilgsnius, o po to ištransliavo tai visiems. Tokia moterų kasdienybė.
Vyrai pasipiktintų tuo, kad moteris yra nuolatos jeigu netiesiogiai, tai bent jau dangstantis išankstinėmis nuostatomis, vertinama pagal grožį ir išvaizdą, o ne protą ir pasiekimus.
Vyrai labai nusviltų, sužinoję, kad moteriai yra praktiškai nuolatos sudaromas spaudimas, jeigu ne miegoti, tai bent jau aktyviai flirtuoti, šarmingai kikenti su atitinkamo tipažo kolega/ bosu vyru vien tik tam, kad paglostytum ir visaip kitaip pagalvėlėmis apkaišytum jo trapų vyrišką ego, kurį reikia visais metodais stiprinti ir puoselėti.
Vyrai nustebtų, kiek daug nerimo kiekviena moteris amžiaus amplitudėje nuo septynerių iki septyniasdešimt septynerių jaučia dėl rizikos būti apsvaigintai, arba apsvaigintai ir išprievartautai, arba apsvaigintai, išprievartautai, o po to supjaustytai į gabaliukus.
Tiek apie moteris. O dabar apsukime ašį. Ar vyrų gyvenimas toks jau baisiai patogus, mielas ir pūkuotas?
Kad ko gero ne.
Turint omeny kai kurių moterų trapumą, polinkį priklausyti nuo vyro, negebėjimą išsilaikyti finansiškai, vyru tapusi tokia dama gautų didžiulį šoką ir gal net traumą.
Reikia pasakyti, kad Švedijoje moterys perėmė iš vyrų geriausias jų savybes – ryžtingumą, aktyvumą, drąsą veikti, visur ir visada kovoti už save, nemekenti ir drąsiai reikšti savo nuomonę. Tai yra savybės, kurias privalomuoju būdu norėčiau įskiepyti daugumai moterų. Tokiu atveju, net ir apsukus ašį, moteris neprapultų.
Dėl higienos ir anatominių reikalų, tai barzdą, manau, po savo depiliacinių kankinimųsi nusiskust moteris gebės, o daugiau praktiškai mažai ko reikia, be elementarios higienos. Atsirastų labai daug laisvo laiko, nes staiga nereikia vaikščioti po manikiūrus ir procedūras. Nesakau, kad vyrai po tokias nevaikšto, bet teigiu, kad net jeigu ir vaikšto, tai vis tiek ne tiek daug ir dažnai, kiek moterys.
Dar statistinę moterį iš balanso išmuštų labai didelis spaudimas vyrui būti vyrišku – nebliauk, būk vyras. Tylėk, nerodyk emocijų, būk vyras. Tik bobos bliauna. Tu gi vyras. Ką, jau visai bekiaušis, ir taip toliau.
Aš asmeniškai nesu linkusi manyti, kad tai visuomet yra lengva padaryti. Tai ne visada turi būti malonu ir paprasta. Aš manau, kad vyrai irgi verkia ir tą daryti yra normalu. Tarkime, švedai jau senai atsisakė visų vyrams būtinų reikalų ir dėl to jaučiasi ne prasčiau. Kitas klausimas, kaip jie atrodo iš šono, bet šitai jau analizavau tada, kada aršiai ir aktyviai vanojau švedų vyrus savo viename daug atsiliepimų sulaukusiame tekste.
Kas dar? Įrankių rinkinį moteris galėtų įsigyti be problemų. Automobilio padangą pakeisti – irgi.
Tad pabaigai. Ko gero nereiktų teisti, formuotis išankstinę nuostatą apie buvimo ta ar kita lytimi lengvumu. Dar man dabar galvoje labai skamba vienos dainos frazė: „Try Walking In My Shoes“ (Pabandyk vaikščioti, apsiavęs mano batais).
