Ne todėl, kad sudėtinga – su dideliu malonumu esu perskaičiusi daug sudėtingesnių knygų. Tiesiog man tai pasirodė pretenzingas niekalas. O kai tuščia vieta turi didelių pretenzijų – tai mano nemėgstamiausias, pavadinkime, žanras. Man yra tekę sutikti žmonių, kurie savo menkame gyvenime būtent tuo ir nori užsiimti: viską daryti kuo užsukčiau, kad kiti nesuprastų. Man universitete kartą yra pasakę: „Perrašyk sudėtingiau, nes dabar kiekvienas supras, ką čia parašei.“ Žodžiu, manau, supratote, kad snobams laikau paruošusi atskirą kambarį pragare. Taigi, man toji knyga pasirodė snobiška ir tuščiai pretenzinga, nepaisant visų tų intelektualiai plunksnele paglostančių įvertinimų.
Gabrielos Cabezon Camara knygą „Činos Airon kelionės“ man dovanų atsiuntė leidykla. Aš, žinoma, patikrinau Goodreads įvertinimus – čia jai duotos 3,8 žvaigždutės iš 5. Taigi, nieko įspūdingo, o taip pat – nieko, dėl ko reiktų susirūpinti. Jau esu sakiusi, kad taip įvertintos paprastai būna ir labai geros, ir visai prastos knygos. Vos vienas lietuviškas atsiliepimas – labiau prastas nei geras. Tiesa, knyga visai šviežia, išleista šiemet, taigi, natūralu, kad daug atsiliepimų iš lietuviškos auditorijos dar nėra.
Tačiau 2020-aisiais knyga buvo tarp finalisčių International Booker Prize rinkimuose, 2017-aisiais buvo išrinkta viena geriausių ispanakalbių grožinės literatūros knygų New York Times reitinge, apie ją rašė pasaulio spauda – žodžiu, dėmesio kūriniui nepritrūko. Net ir į lietuvių kalbą ji išversta dalinai finansuojant Lietuvos kultūros tarybos.
Labai stengiausi į kūrinį pažiūrėti iš įvairiausių pusių. Galima sakyti, kad bandžiau skaityti ir ant galvos stovėdama, ir viena koja pritūpusi, ir kūlvirsčius darydama. Matote, autorė įkvėpimo sėmėsi iš galima sakyti klasikinio epo „El Gaucho Martin Fierro“, nuo kurio atsispyrusi parašė savąjį epą – pastarojo gaučo žmonos lūpomis. Skamba kažkaip iškiliai ir vertingai, na, juk ne apie kokią XXI amžiaus meilės istoriją rašoma, kur vienintelė problema – tai paikas dviejų žmonių nesusišnekėjimas. Istorinis laikmetis, socialinių sluoksnių susiskirstymas, lyčių nelygybė, vergija ir klasikos perrašymas dabarčiai – tai iš tiesų gana turtingas literatūrinis pažadas.
Todėl ir stengiausi įžvelgti daugiau. Perkratyti galvą – gal mano pačios kaltė, kad kažko nesuprantu, kad nemoku tinkamai pažvelgti, kad per mažai žinau, nesugebu taip plačiai akių atmerkti. Niekas neapkaltintų manęs, kad skaitydama šitą knygą sudėjau per mažai pastangų ją suprasti ir pamėgti, pasiimti iš jos kažką daugiau.
Bet iš tiesų knygos skaitymas buvo daugiausiai kančia. Jaučiausi tarsi skaitydamas apdujusio žmogaus klejones. Būna autorių, kurie talentingai aprašo net medžių lapų virpėjimą ir gali tai daryti per ištisus puslapius. Bet šios knygos tempui, mano manymu, autorės talento neužteko. Knyga eina lėtai – ko gero taip lėtai, kaip diktuoja laikotarpis. Kartais autoriaus žodžio bei minties valdymas gali leisti mėgautis nurodytu tempu, bet šiuo atveju stebuklas neįvyko.
Knygos aprašyme sakoma, kad „žmogus išsilaisvina nusimetęs bereikalingų suvaržymų bei prietarų naštą, o lyties sąvoka nebetenka prasmės“ – taip pristatoma tai, ką visos knygos metu laikiau kažkuo tarp barbariškumo, dekadanso, narkomanijos išaukštinimo ir visos mūsų kultūros paniekinimo. Tiesiog nemanau, kad tai, ką žmonės knygoje nusimeta – yra bereikalingi suvaržymai, nepaisant to, jog suvokiu, kad autorę įpareigojo ir legendinio epo naratyvas. Tiesiog sakau, kad to nebūtina aukštinti, nesumenkinant paties kūrinio.
Kodėl pradėjau nuo snobizmo ir pretenzijų? Man pasirodė, kad šios knygos sėkmė – tai politkorekcijos apraiška. Tiesiog gyvename gerais laikais, kurių viena iš neigiamų pasekmių – tai kai kurių temų ir reiškinių rūšiavimas kaip besąlygiškai ir be jokių klausimų gerų bei teisingų. Snobai prie šito klijuojasi kaip musės prie medaus.
2 žvaigždutės iš 5. Jei kažką domina ši konkreti tema, knyga nėra visiškai beprasmė. Bet manau, kad atmetus visus „teisingus“ įvertinimus, gimusius iš politkorektiškumo, ji verta maždaug tiek.
