Lietuvės yra patologiškai įsikabinusios skaičių.

Šitos mintys man kilo po to, kai sutikau vieną pažįstamą po kokių gerų penkiolikos metų – tiesa, ne gyvenime, o per Facebook, ir tada toji pažįstama man į akis sviedė frazę, nuo kurios net atsilošiau atgal – „nepažinai, nes taigi visos jau senstame.“

Visų pirma, atsiprašau, ką? Man, gyvenant dvylika metų Skandinavijoje, šita iš konteksto išplėšta frazė labai stipriai rezonuoja su visomis mano perimtomis ir išmoktomis Švedijoje vertybėmis. Jeigu moteris tą frazę būtų pasakiusi tik apie save, aš dar būčiau linkusi ją ignoruoti, nes manęs tai nebūtų stipriai nustebinę – dažna lietuvė beveik nuolatos save menkina ir vanoja, kokia ji nepakankama ir netinkama, ir per mažai tobula. Bet šįkart mane pribloškė net ne pati frazė, o ganėtinai įžūlus suniveliavimas „MES SENSTAM“.

Visų antra, aš nesijaučiu senstanti ir, manau, kad dar ilgai nesijausiu, nes senatvė glūdi galvoje, o ne išvaizdoje, amžiuje, visuomenės numatytuose kanonuose ar gimimo datoje pase.

40 yra naujasis 30

Kalbant apie amžių, po keleto mėnesių man stuktels 40. Naujas etapas, įžengimas į penktą dešimtį ir visa kita. Ar jaučiu nerimą? Ne. Zero. Nada. Zilch. Manęs nebedrasko jaunatviniai vidiniai kompleksai ir nesaugumai. Taip pat žinau, kad elgiuosi, mąstau, gyvenu, dirbu ir atrodau, kaip gerokai jaunesnė. Geri genai? Tikrai taip, bet nemažiau svarbus čia yra požiūris. Turiu nedidelę asmeninę žinutę, visų pirma, sau, o visų antra, jums visoms, kurios esate panašioje padėtyje – po velniais, šauniai padirbėta. Brava. Šaunuolė!

Nors per pastaruosius dvidešimt metų viduje nė kruopele nesijaučiu pasikeitusi nuo tų laikų, kai buvau dvidešimties, atsirado kažkokia idiotiška branda. Jaunystės dramos, kompleksai, nesaugumai ir problemos praėję, protas brandus ir nesiblaškantis, tam tikri tikslai pasiekti, nemaža dalis dar laukia. Patirtis daro savo – užsitarnautas pasitikėjimas savimi, gerokai ūgtelėjęs vaikas (beveik keturiolikmetis sūnus) – šito laiko į nieką nekeisčiau.

O tada pasižiūriu į tautietes, ir ką matau?

Nustokite skųstis

30, 40, 50, o po to jau reikia nustoti domėtis dalykais, ir greičiausiai apskritai stengtis. Aš net bijau pagalvoti apie tas moteris, kurios liko senmergėmis, nes visuomenė jas dėl to taip vanoja, kad o Jėzau šventas.

Visuomenė yra suformavusi (pa)sąmoningą žinutę moteriai, kad suėjus tam tikram amžiui, ji jau turi pradėti domėtis vos ne rūbais pagrabui, užsidaryti namuose, užsitraukti užuolaidas, įsigyti katę, pradėti skaityti banalius muilo operinius meilės romanus, kuriuos štampuoja serijiniu būdu, tik pakeisdami veikėjų vardus ir šiek tiek siužetą. Tada jau belieka sulaukti pensijos ir išėjimo Anapilin. Taip pat pagal nerašytas taisykles rekomenduojama užsidėti gėlių nuotrauką savo Facebook profilyje, garsiai, aiškiai ir reguliariai sau ir aplinkiniams kartoti tokius žodžius kaip „senstu“, „senatvė“, „nieko negaliu“, „nieko nenoriu“, „raukšlės“, „o dieve, aš tokia sena“, „pažiūrėk į mane kaip aš atrodau“, „aš tokia bejėgė“. Tada įsikalbėtas bejėgiškumas ir senatviškas vibe‘as garantuotas, nes jūs aktyviai ties tuo dirbote ir stengėtės kuo greičiau pasenti, o tada dar ateina kokia nors pažįstama, ir jums paplekšnojus per petį ir greičiausiai moteriškos konkurencijos vedama į akis drebia kokią nors frazę apie raukšles, svorį arba žilus plaukus, ir tada, sveikinimai, jūs ką tik tapote oficialia legitimuota senstančiąja.

Apie močiutes

Turėjau itin jaunatvišką močiutę. Mano, amžiną atilsį, močiutė spinduliavo energija ir gyvybingumu iki kokių aštuoniasdešimties ar ilgiau. Ji visą gyvenimą dirbo vadovaujamą darbą (kas tais laikais moteriai nebuvo itin dažna). Mano močiutė aktyviai lankydavosi senjorų šokiuose, vairavo iki mažiausiai 75-erių, o kai jai buvo apie 80, viena sėdo į lėktuvą ir atrūko pas mane iš Vilniaus į Stokholmą lankyti mano ką tik gimusio sūnaus, kurį švelniai vadino „pro“. Stokholme ji nesibodėjo patyrinėti miesto su popieriniu miesto žemėlapiu (sėkmingai ir nepasiklystant ir susikalbant jos vokiečių kalbos likučiais), ir visaip kitaip aktyviai tyrinėjo Stokholmo apylinkes pati viena išmokusi naudotis viešuoju transportu (žinoma, mes ją tada vežiojome ir patys, tačiau močiutė norėjo tyrinėti dalykus ir viena). Ji iki pat mirties buvo išsaugojusi tą nuoširdų tyrinėjimo ir pažinimo džiaugsmą, ir gebėdavo džiaugtis smulkmenomis ir aktyviai domėtis dalykais ir šitą jos savybę aš absoliučiai žavėjausi ir gerbiau.

Todėl manau, kad jūs senstate tik tada, kada pati tai apsibrėžiate, visų pirma, pačiai sau. Niekas negali ateiti iš išorės, ir drėbti jums į akis, kad jau laikas pakuotis šmutkes ir ruoštis dingti iš paveiksliuko ir kad jūs nepakankamai tinkama kokybiškai egzistencijai.

Tik jūs pati viduje nusprendžiate ir apsibrėžiate šitas nematomas ribas, ir tos ribos nepriklauso nei nuo jūsų biologinio amžiaus, socialinės padėties, vaikų, vyrų, odos būklės, svorio, darbo, plaukų ar to, ką jūs sau pati galimai prisimetate ir dėl ko save esate linkusi nurašyti.

O skandinavės?

Skandinavijoje (Švedijoje, kurioje gyvenu) čia septyniasdešimtmetės vaikšto po madingus sporto klubus, burdamosi į aerobikos treniruotes, lauko kavines su draugėmis siurbčioja kavą ar kai ką stipresnio, aktyviai keliauja, laisvalaikiu dėvi kelnes su trimis dryželiais šonuose ir propaguoja urban hipsterinį stilių ir nežada dėl to jaustis kaltos ar iškritusios iš konteksto, ar, kaip sakoma, be ryšio.
Ir jos man neatrodo desperatiškos ar perlenkiančios lazdą, ar išsišokančios, o greičiau kaip savimi ir gyvenimu besimėgaujančios moterys.

Į klausimą „kiek jums metų“, švedės, manau, reaguoja gana neutraliai, tačiau čia reiktų kiek perfrazuoti lietuvišką supratimą ir požiūrį: Skandinavijoje retai kas teiraujasi, kiek kam metų, nes nesuveda pasiekimų ir išvaizdos į skaičių. Čia galioja visiška tolerancija ir laisvė dėl amžiaus, ir mažai kam rūpi, kada kam kiek stukteli, gimtadieniai visgi švenčiami daugiau draugų rate, o ne su likusiais milijonais švedų. Nerimo dėl amžiaus aš irgi nematau – man čia moterys gerokai virš 50 ar 60 vis dar atrodo ir elgiasi labai kick-ass metodu, ir nesirauna plaukų nuo lietuviško „nu ką, tai po keturiasdešimto jau nėr ką švęst, nes tik senyn gi ir tik slėptis po pernykščiais lapais“.

Kai susitinku Lietuvoje vieną savo draugę, ji beveik visada sukritikuoja mano aprangą. Jai kliūna mano sijonai ir suknelės, nes, anot jos, moteriai virš trisdešimties nedera nešioti sijonų virš kelių, o idealiu atveju reikia vilktis ilgą sijoną, taip slepiant savo tiesias ir galimai visai neblogas kojas. Ją itin veda iš vidinio balanso ne tiek tos mano suknelės ar jų ilgis, o kiek mano pasitikėjimas savimi ir absoliutus nusispjovimas į tai, ką apie mano suknelę ar kojas galvoja aplinkiniai. Aš suprasčiau ir gal kiek atsižvelgčiau į aplinkybes, jei vilkėčiau vos užpakalį dengiančius miniakus, tačiau mano nešiojamų sijonų ilgis dažniausiai yra vos virš kelių ir mane toks draugės požiūris dažniausiai tik pralinksmina, bet neerzina, nes suprantu, iš kur jis kyla.

Skandinavijoje moterys rengiasi taip, kaip tik joms fantazija leidžia, visiškai neatsižvelgdamos į savo amžių ir nesistengdamos įtikti kitiems. Jeigu ji nori vilktis mini sijoną ir pintis dredus, viskas gerai. Laisvė. Tu toleruoji mane, aš toleruoju tave. Paprasta. Tai, žinoma, ateina iš tolerantiškos, feministikuotos kultūros, išvaizdos nesureikšminimo, vikingiško pasitikėjimo savimi ir absoliutaus ir nuoširdaus „ką kiti pagalvos“ nesureikšminimo, nes joms tai nėra įbrukta į galvas, kaip daugumai lietuvių.

Dreduota kultūros ministrė

Kalbant apie dredus. Švedijos kultūros ministrė, kuri buvo išrinkta į Švedijos regering, vyriausybę 2018-ųjų gale Amanda Lind propaguoja šukuoseną su dredais. Tiesą sakant, net ir man, užgrūdintai ir nemažai savotiškų dalykų mačiusiajai, tai kiek krito į akis, nes be dredų ji ir šiaip pasižymi keistais pomėgiais ir kiek ekscentriška asmenybe. Moteriai – 40, ji augina tris vaikus, aktyviai reiškiasi socialinėje medijoje – šitą pavyzdį būtų galima nurašyti unikaliam stiliui ir nebūtinai amžiui, tačiau tuo aš noriu parodyti, kad net ir moterims, užimančioms respektabilias, labai aukštas vadovaujančias pozicijas mažai rūpi – ir greičiausiai visai nerūpi – ką apie jas pagalvos, ir ji su tais dredais vaikšto jau trejus metus ir tokiu drediniu būdu dalyvauja visuose priėmimuose, posėdžiuose, susitikimuose, delegacijose atstovaudama Švediją. Ir niekas net necypteli. Tolerancija.

Pabaigai

Nepasenti padeda nuolat išlaikomas noras tyrinėti ir patirti dalykus. Labai gerai yra turėti tikslų, juos vizualizuoti ir irtis kaip su varikliukiu į priekį. Pažadai sau, manyčiau toks kiek klišinis reikalas. Tačiau noras išmokti ko nors naujo, planų ir svajonių puoselėjimas ir kryptingas ėjimas į priekį yra raktas į sėkmę. Visos šios savybės, beje, nebūtinai yra įgimtos – jas galima savyje puikiai išugdyti, ir tai yra vadinamas išmoktas elgesys, kurį praktikuoja smalsūs ir savo tikslų siekiantys asmenys. Mes labai daug ką galime savyje pakeisti, pagerinti ir perprogramuoti, jei tik netingėsime su savimi dirbti. To sau ir jums ir palinkėsiu.