Bet realybė paprasta. Net skaitant po knygą per savaitę, o kai kada ir daugiau, negali perskaityti visko, ką norėtum perskaityti. Negali aprėpti visko, ką verta aprėpti. Pavyzdžiui, savo paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje skaičiau daugiausiai klasiką. Na, kažkada tą klasiką juk reikia perskaityti. Tada buvo tinkamas laikas, nes širdis taip prašė, protas to norėjo. Bet ar įsivaizduojate, kiek per tuos metus praleidau naujos, šiuolaikinės literatūros? Nėra apie ką ir kalbėti. Bet ir dabar, skaitydama pastarųjų dešimties metų kūrinius, pradedant nuo einamųjų metų, to, ko neperskaitau, yra per akis.

Nėra tokios knygos, kurią žinočiau esant prasta, bet vis tiek rinkčiausi skaityti. Visada stengiuosi išsirinkti knygas, kurios turi šansų man patikti, įkvėpti, pasilikti su manimi. Taigi, net su didžiulėmis pastangomis skaityti pačias geriausias, vis tiek lieka daug tikrai gerų knygų, tikrai garsių, plačiai nuskambėjusių knygų, prie kurių mano rankos neprisiliečia. Arba, sėkmės atveju, prisiliečia daug vėliau nei būna ištikęs knygos bumas.

Taip nutiko ir su amerikiečių autorės Madeline Miller knyga „Achilo giesmė“. Pasaulyje pastaroji pasirodė dar 2011-aisiais, o Lietuvoje – du metai po pasaulinės premjeros. Na, o dešimties metų po pirmosios datos ji pateko ir į mano rankas – jau būdama garsi, tapusi bestseleriu ir pastebėta visame pasaulyje. Pateko per plauką – besirinkdama knygas kelionei į Italiją dėl jos šiek tiek dvejojau. Mitologija ir Antika niekada nebuvo mano tema ir aš atsimenu, kaip grynai spaudžiama laiko nusprendžiau vis dėlto paimti knygą, nes išsirinkti naująją reiškė nebūtinai spėti į knygyno darbo laiką, o aš save drąsinau, kad išlipti iš savo komforto zonos – visada naudinga. Goodreads platformoje esantis 4,4 žvaigždutės įvertinimas drąsino – iš tiesų blogos knygos taip paprastai nebūna įvertintos.

Ir vis tiek gana ilgai aš šią knygą marinavau. Vis paimdavau ir padėdavau – na, ta mitologija. Kažkaip ne ta nuotaika. Kažkaip ne mano tema. Kažkaip kažkas. Vis paimdavau kitą – šią skaitysiu kada nors vėliau. „Vėliau“ atėjo po kitų penkių knygų.

Sunkiausia skaitant buvo tai, kad labai gerai žinojau, kuo knyga baigsis. Visi žinojo, kas lankė mokyklą. Istorija, įkvėpta Homero „Iliados“, negalėjo baigtis kitaip, kaip tik Achilo mirtimi. Trojos karui naujos pabaigos juk neišgalvosi. Taigi, autorė turėjo itin sudėtingą užduotį: sudėti visą malonumą į skaitymo procesą, į vystymą – nes pabaigos netikėtumo prabangos ji sau leisti ko gero tiesiog negalėjo.

Antikos istorija moderniai, bet nebanaliai – tai irgi buvo viena sudėtingiausių užduočių. Ji ir pavyko, ir ne. Iš vienos pusės, knyga kone plaukė. Autorė skaitytoją veda už rankos lyg mama – nereikalaudama atsiminti detalių apie Antikos herojus, dievus, nereikalaudama pernelyg sukti galvą. Apčiūčiuoja savo vaikus – skaitytojus – rūpestingai, kad tik koks nepatogumas skaitymo kelyje nepapultų į batą. Tai, žinoma, malonu. Kita vertus, retkarčiais pasukti galvą nėra taip jau blogai. Man asmeniškai istorijos vystymas pasirodė kiek per plokščias, per paprastas. Malonus – taip, gražus – taip. Ar daug paliekantis? Ne, ne tai, kad visai nieko, bet nedaug.

4 žvaigždutės iš 5. Malonu skaityti gražią meilės istoriją. Malonu prisiliesti prie temos, kuri nėra kasdienė. Džiaugiuosi perskaičiusi.