Pusė tūkstančio. Maždaug tiek žinučių ir elektroninių laiškų sulaukiau po to, kai neseniai paprašiau moterų pasidalinti išgyventomis apsvaiginimo ir prievartos istorijomis. Skaičiau ir šiurpo oda. Darėsi bloga. Nuriedėjo ne viena ašara. O paskui suėmė didžiulis beviltiškumo jausmas. Nes tokios istorijos, kurias gali laikyti laimingomis, jei be rimtesnių traumų tiesiog nubudai ligoninėje, su merginomis masiškai tebevyksta. Tik niekas už sugriautus gyvenimus paprastai neatkeršija kaip filme „Perspektyvi mergina“, o prievartautojai ramiausiai gyvena nesulaukę jokių neigiamų savo elgesio pasekmių. Kartais jie visuomenės akyse netgi atrodo pavydėtinais vyrais ar pavyzdingais tėčiais. Bet geriau pasiklausykite vos saujelės iš šimtų patirčių, kuriomis su manimi pasidalino košmarą išgyvenusios aukos. Vardus ir kai kurias mažytes detales pakeičiau. Tam, kad netyčia nepažintumėte jums pasipasakoti vis dar nepribrendusios sesers, draugės ar dukros.
„Tada dar laikiau jį geriausiu savo draugu, labai vertinau jo nuomonę ir jaučiausi pati saugiausia būdama su juo, nes jis buvo man lyg brolis. Bet... Draugų kompanija sugalvojo užšvęsti, tad susiveikę, ko reikia, sėdome išgerti. Mergaitiškai kokteiliuką vieną, antrą, tada vaikinai pradėjo skatinti gerti ant viršaus dar po shot‘ą. Jauna, kvaila, net nepilnametė, po tokių kelių ratukų aš jau „smigau“ nieko neprisimindama. Draugės pasirūpino mano miegu. Anksti ryte prabudusi pajutau, kad kelnaitės numautos iki kelių ir yra nežmoniškas pilvo apačios dūrimas (po lytinių santykių man taip būdavo), tada iškart supratau, kas įvyko. Po viso šito niekur nesiskundžiau ir niekam nieko nepasakojau, nes bijojau pridirbti mamai reikalų su policija. Šią istoriją dabar žino tik artimiausi draugai. Kartais net patys artimiausi „draugeliai“ gali pasinaudoti, radę progą, kai kraujas subėga į falą, dažniausiai turbūt ir su smegenim“, – Viktorija.
„Prieš kelis metus per pažinčių programėlę susipažinau su vaikinu, viskas buvo labai gerai. Susitikom bare, po to ėjom į klubą pašokt ir viskas. Daugiau tos nakties neatsimenu. Tik tą baisų rytą, kai atsibudau viena kažkokiam apleistam bute, o mano kelnaitės mėtėsi ant žemės. Labai skaudėjo ten apačioje, o ant patalynės buvo nemažai kraujo, kuris, supratau, buvo mano. Bandžiau jam skambinti, rašyti, bet telefonas buvo išjungtas, o pažinčių programėlėje jo nebebuvo, kaip supratau, tai, kas man įvyko, buvo suplanuota. Praėjo keli metai, bet dar iki dabar nesu buvusi jokiame pasimatyme“, – Ilona.
„Dirbu grožio salone kosmetologe ir pas mane pradėjo lankytis viena mergina. Su ja labai gerai susibendravome ir kartais net išeidavome gerti kavos arba aš pas ją ateidavau į naktinį barą, nes ji ten dirbo barmene. Nors iš kolegos teko girdėti, kad su ja atsargiai bendrauti, ji nėra geras žmogus. Nepatikėjau, nesisaugojau. Taigi, vieną vakarą, kai išėjome su draugėmis į miestą pasibūti, jos jau norėjo po keleto valandų namo, o man buvo nuotaika dar pašokti. Pabrėžtina tai, kad per tą laiką su draugėmis išgėriau vieną kokteilį, nuo kurio nueini, pasysioji ir viskas.
Tuomet susirašėm su ta mano kliente-drauge ir nuėjau pas ją į barą. Aš ten pasiėmiau mineralinio gazuoto vandens buteliuką ir prie baro visą laiką stovėjau, tiesiog stebėjau aplinką, smagiai leidau laiką ir bendravau su šalia stovinčiais žmonėmis. Ir ta klientė mane pradėjo pažindinti su vienu vyruku, mes su juo pakalbėjome, jis norėjo lyg ir kokteilį man nupirkti, bet aš nenorėjau, norėjau tik vandens. Ir toliau prisimenu tik nuotrupas: jis mane veda iš baro apsvaigusią lyg būčiau gėrusi labai daug, taksi ir kelionė pas jį, seksas ir neturėjimas jėgų priešintis. Ryte atsikėliau ir nesupratusi, kas darosi, susirinkau daiktus ir dingau iš jo namų. Visą dieną jaučiausi kaip apsvaigusi, organizmas ir kūnas sunkus, pilvas kažkoks įdomiai išsipūtęs ir silpna. Tuomet pradėjau dėtis visus taškus ant „i“. Ir supratau, kad tai galėjo būti gražus pakišimas po ratais ir apsvaiginimas. Nes nuo tos nakties mano klientė neatrašė, neatėjo į sutartus vizitus ir dingo lyg į vandenį. Daugiau kalbėti reikėtų apie tai. Man baigėsi laimingai, manau. Realiai suprantu, kad buvau išprievartauta, nes tai buvo prieš mano valią, bet ačiū Dievui už psichologus ir jų darbą“, – Lina.
„Išėjom su drauge į barą. Užsisakinėjant kokteilius trys vaikinai mus pakalbino prie baro, pasiūlė prisijungti ir pavaišinti kokteiliais. Kadangi su drauge buvom neseniai išsiskyrusios, tai sutikom. Sėdėjom penkiese prie stalo, plepėjom ir laukėm kokteilių. Mano draugė užsimanė į tualetą, o aš nusprendžiau ją palydėti ir pasidažyti. Į tualetą įėjo viena iš barmenių ir pasakė, kad jokiais būdais negertume kokteilių ir greičiau išeitume, nes prieš tai ji nugirdo, kaip jie kalbėjosi, jog „pis kažką pasikeisdami“, o po to ji pamatė, kad pridengiant vienas kitą, kažkas daroma su ką tik atneštais mūsų kokteiliais...“, – Kornelija.
„Su geriausiu draugu, kuris yra homoseksualus, nuėjome į barą pasilinksminti, padainuoti karaokė ir panašiai. Nuėjau prie baro paimti kokteilių, o ten stovėjo labai jau simpatiški vaikinai ir pasiūlė išgerti po shot‘ą. Žinoma, buvau kvaila, naivi mergaičiukė ir pagalvojau: „O, kaip cool, geriam!“. Išgėrus kartu su minėtais gražuoliukais, atėjau prie savo draugo su kokteiliais ir pasakiau, kad mane pavaišino kažkokie vyrukai. Žinoma, mano draugas buvo adekvatesnis už mane ir sakė taip nedaryti, negerti iš svetimų žmonių, o aš nusijuokiau ir sakiau: „Eik tu, niekas nieko blogo čia nenori, viskas draugiškai“. Praėjus šiek tiek laiko, kai buvau išgėrusi vos pusę savo kokteilio – nieko nebeatsimenu. Ryte pabundu viešbučio kambaryje. Panika. Tuomet apsidairau ir šalia pamatau gulintį geriausią draugą. Širdyje pasidaro ramiau. Prikėliau jį ir liepiau pasakot, kas čia buvo, kur esu ir visa kita.
Pasirodo, nuo to momento, kai nieko nebepamenu, viskas sukosi apie tai, kad tie vyrukai rėžė sparną apie mane, mes šokom, jie lindo prie manęs bučiuotis, grabaliojo. Žodžiu – pilna programa. Mano draugas, pamatęs, kaip elgiuosi ir kad nesipriešinu tokiam elgesiui, suprato, kad nesu adekvati ir atėjo mane pasiimti su savimi, nebeleido su jais šokti. Tuomet prasidėjo šou, kai mane mėgino išsivesti iš baro. Aš nepastovėjau ant kojų. Draugas veda mane iki lifto, paskui eina tie patys 5 vyrukai. Griebia mane iš draugo rankų ir teigia, kad „šita mergaitė eis su mumis“. Muštynės, stumdymasis, daug garso. Atbėga apsauginiai ir sulaiko vyrukus, kol mes su draugu sugebam įsėsti į taksi. Po poros savaičių draugei primygtinai paprašius, kad su jos kompanija nueičiau į tą patį barą padainuoti karaoke, aš sutikau, tačiau gėriau tik vandenį ir vaikščiojau jį apsikabinus. Tačiau dar vienas perliukas šioje istorijoje – man užsisakius vandens, barmenas mirktelėjo ir pasakė: „Kitą kartą žiūrėk, ką geri“, – Laura.
„Dirbau Paryžiuje restorane padavėja. Darbas baigdavosi labai vėlai ir, neslėpsiu, likdavom visa komanda po darbo išgerti po taurę kitą vyno. Na ir ką. Viskas buvo gerai iki nebebuvo gerai. Buvo gruodžio 22 diena. Atlaikėm visi darbo vakarą/naktį ir virtuvės šefas pasiūlė barmenams/padavėjams atsikimšti butelį kažko ten labai „fancy“ (prabangaus angl.) neva. Susirinkom visi restorano virtuvėje. Nemačiau, kai tas šefas darė mano gėrimą. Nuoširdžiai pasitikėjau, nes dirbom kartu apie kelis mėnesius. Išgėrus porą gurkšnių pajaučiau keistą „kutenimą“ pirštų galuose. Vėliau lūpose. Laikui einant visas veidas ėmė labai pamažu tirpti. Supratau, kad kažkas labai negerai. Stvėriau savo paltą, rankinę ir nieko niekam nesakius moviau pro duris, nes laukė ilga kelionė namo. Metro, po to traukinys ir dar apie 10–15 min. eiti pėsčiomis.
Na, ir ką... Bekeliaudama kas minutę nuolat jaučiau, kaip vis daugiau mano kūno atsisako. Telefonas kišenėje nuolat vibravo. Skambino tas virtuvės šefas. Siuntinėjo žinutes klausdamas, kur aš esu. Neva, nori prisijungti. Trys stotelės iki namų supratau, kad mano kelionė baigiasi čia. Namų nepasiekus. Išlipau iš traukinio, nes bijojau, kad neapvogtų kas nors ar kitaip nepasinaudotų, kai išsijungsiu. Paskubom atsidariau savo paskutinį susirašinėjimą su tokiu vaikinu iš Tinder ir parašiau pagalbos prašymą. Kad iškviestų greitąją man į tam tikrą traukinių stotį. Ir viskas. Nebeatsimenu nieko. Nubudau ligoninėje. Tik kitą rytą. Seselės labai džiaugėsi, kad man nieko nenutiko ir tas Tinder date sureagavo greitai į mano SMS. (Jis ir mano šeimai parašė trumpas angliškas žinutes, kad man kažkas nutiko ir kad su manimi susisiektų). Buvau apsvaiginta roofies vadinamais... Kūčios buvo liūdnos. Verkiau kaip vilkas. Ir todėl, kad jaučiausi kaip šūdas, ir todėl, kad žmonės, kuriais pasitikėjau, nuvylė. Esu laimės kūdikis, kad pabėgau. Bet niekada to jausmo nepamiršiu. Kai tu jauti ir supranti, kad kūnas pasiduoda. Ir lieki jame įkalinta ir bejėgė, bet nieko padaryti nebegali“, – Jurga.
„Esu iš mažo miestelio. Kažkada nuėjau į taip vadinamą „plotą“, išgėriau vieną alaus, o ryte pabudau su keliais bernais kambaryje. Buvau visiškai nuoga, todėl užsidengus antklode pradėjau verkti, rėkti ir žadinti juos. Prabudę jie tyčiojosi iš manęs, tampė antklodę ir vis kartojo, kad nebesislėpčiau po ja, nes jie vis tiek viską matė ir darė su manimi, ką norėjo. Galiausiai jie mane išleido iš kambario, kur buvo mano drabužiai. Iš matymo juos pažinojau, todėl norėjau viską papasakoti policijai, bet prieš išeinant jie man parodė vaizdo įrašą, kurį padarė su manimi ir pasakė, kad jei kažkam prasitarsiu, jie jį išplatins. Taip ir nešiojuosi šitą dėmę penkerius metus, o du iš jų, kai grįžtu į savo gimtąjį miestelį, matau su savo šeimomis“, – Kristina.
„Su trimis draugėmis susitikome po ilgo laiko ir nusprendėme kur nors pavakaroti, pasirinkome vieną populiarų miesto barą. Vakaras buvo gan geras, daug žmonių, linksma. Po to prisidėjo draugių pažįstama kompanija (su merginomis). Prie jų palikdavom savo alų ir eidavom šokti. Pirmiausia bloga pasidarė merginai, kuri gėrė nealkoholinį alų – ji pirma iškeliavo namo ir net nepamena kaip. Po to prasidėjo man blogumas, viską atsimenu labai miglotai, žinau tik tiek, kad sugebėjau išsikviesti taksi, prie namų mane pasitiko kita draugė, palydėjo iki lovos. Tačiau naktį vėmiau krauju, siaubingai sukosi galva (nors išgėriau du su puse alaus bokalo). Ryte keliavau į priimamąjį, ten pagal tyrimus rado narkotinių medžiagų. Labai pasisekė, jog pati dar suprotavau kuo greičiau keliauti namo, nes likusios dvi draugės – viena miegojo pagrindinėje miesto gatvėje ant suoliuko (taip pat po dviejų su puse bokalo), kita (išgėrusi keturis alaus) po dviejų dienų tik atsigavo pas nepažįstamą žmogų...“, – Vaiva.
„Viskas įvyko prieš dvejus metus. Bendravau su vaikinu jau daugiau nei mėnesį, pradėjau šiek tiek jį prisileist, pasitikėt. Tuomet jis pasiūlė man pasikviest draugę ir pasėdėt su juo ir jo draugu, išgert, stalo žaidimai ir t.t. Na, žinoma, kaip naivi panelė, kuri jau pasitiki vaikinu, nesutiks? Atvykom į butą pas jo draugą ir tik po kiek laiko supratau, kad tas butas buvo išnuomotas tik vienam vakarui. Pradėjom plepėt visi, šmaikštaut. Kadangi tuo metu gyvenau dar su tėvais, buvau pažadėjus jiems grįžti apie 3–4 valandą nakties. Tad užsistačiau žadintuvą 3 valandai, kad nepamirščiau ir visiems pasakiau, kad nedaug išgersiu. Sau leidau iki 5 stikliukų. Išgėrus trečią stikliuką, vaikinas, kuriuo žavėjausi, iškart papilstė ir po ketvirtą. Pasakiau, kad tai bus priešpaskutinis. Ir prieš išgeriant jo draugas pasiūlė išeit į balkoną parūkyti. Mes su drauge iškart nusekėm paskui tą draugą į balkoną. O „tas“ vaikinas atėjo po minutės. Ir tik po to supratau, kad per tą minutę jis į mano stikliuką įmetė kažko, kas mane apsvaigintų. Grįžom parūkę. Greit išgėrėm tą nelemtą ketvirtą stikliuką ir iškart penktą. Mane be galo greitai paveikė tai, ką jis įmetė man. Aš pradėjau elgtis neadekvačiai. Tuo metu mano draugė, bent aš laikiau ją tokia tada, nusprendė, kad nori namo. Ir žinodama, kad aš niekada nesielgiu taip po penkių stikliukų alkoholio, kaip tada, tiesiog atsistojo ir paliko mane vieną su dviem vaikinais. Kas yra skaudu iš jos pusės, kad ji jautėsi gerai padariusi, nes galvojo, kad man reikia atsipalaiduoti.
Tęsiant temą, vaikinas, kuriuo jau pasitikėjau ir pradėjo man krist į akį, mane išprievartavo apsvaigintą. Kadangi jis negalvojo, kad mano organizmas stiprus, jis įmetė nedidelę dozę vadinamų ratų. Tad po visko aš pradėjau budintis ir išgirdau, kaip jis kitam kambary savo draugui sako žodžius: „Na, ką, dabar tavo eilė“. Man tuo momentu sustojo širdis. Ir tik tiek dievui esu dėkinga, kad jie nuėjo iškart po šitų žodžių parūkyti, negirdėjo, kaip suskamba mano žadintuvas, ir kaip aš per dvidešimt sekundžių sukaupus visas jėgas stveriu už savo daiktų ir bėgu pro duris. Tas „vaikinas“, jei galima jį dar taip vadint, bijodamas, kad aš pranešiu kažkam apie tai, man grasino per aplinkinius mano draugus, kad teisme aš nieko neįrodysiu, jo draugas liudys jo naudai, o daugiau nieko nebuvo bute ir nieks nepatvirtins, kad tai buvo be mano sutikimo... O maža to, jis grasino teismo metu mane apkaltint venerinėmis ligomis ir prisiteist moralinę žalą, nors jokiomis ligomis ir nesirgau niekada. Būtent bijodama viso to ilgą laiką tylėjau. Išsivystė potrauminis sindromas, depresija, polinkis savižudybei, agresija ir nerimas. Yra bjauru žinoti, kad aš nesugebėjau laiku nieko niekam pasakyti ir galbūt taip apsaugoti kitas vargšes merginas nuo jo...“, – Aistė.
„Galiu papasakoti savo istoriją, dabar dažnai ją vadinu „dovana be kaspino“. Man buvo 16 metų, tuo metu maniau, kad „varinėju“ su vienu vaikinu. Kad nėra geras žmogus, matėsi, bet būnant šešiolikos gi labai kietai turėt blogiuką berną. Tai jis tiesiog mane pakvietė kartu varyt į jo pažįstamo gimtadienį, leido ir draugę pasiimti, kad būtų jaukiau. Pamenu, kad labai džiaugiausi, nes pamaniau, kad pradėjo žiūrėti rimčiau, bet... Pamenu lyg būtų buvę... Buvau išgėrusi dvi „stopkes“ ir valgiau braškes, tada jis priėjo, paklausė, ką valgau, ką geriu, juokdamasi pasakiau, kad braškes, ties tuo viskas ir baigėsi, nieko nebepamenu. Tik tarpais atsibundu, ir jaučiu, kaip mane prievartauja. Pirmas buvo jis, tą geriausiai pamenu, nes, matyt, buvau apsvaigimo procese. Tada nepamenu nieko. Tada vėl atsigaunu ir lyg bandau stumt šalin, lyg ir rėkt, bet neturiu jėgų. Iš viso 7! Septyni bernai išprievartavo šešiolikmetę mergaitę... Ir, žinai, ten buvo kitų panelių... Ten buvo ir mano draugės... Kodėl niekas nieko nedarė? Turbūt į šiuos klausimus aš niekada nerasiu atsakymo. Bijojo? Galbūt. Bet ar reikėtų leisti šitaip elgtis su mergina? Manau ne.
Negana to, man jos pasakojo, kas tai darė. Vardais. Nežinoti buvo geriau. Prisiminiau tik du veidus ir tai tikrai mažiau gąsdino nei sužinoti dar penkių žmonių vardus... Jausmas nepakeliamas ir labai sunkus. Perėjau begalę etapų, nuo bijojimo vyrų iki nesveiko troškimo visų vyrų, atrodydavo, lyg norėčiau aš juos prievartauti... Galų gale pradėjau pasakoti istoriją garsiai ir man pasidarė geriau. Bet gerai, manau, jau niekada nebus. Bet ši problema yra labai aktuali ir kažkokiu būdų tai turi liautis. Nešti 7 vardus sau ant pečių yra pernelyg didelis svoris. Turbūt kyla klausimas, kodėl nesikreipiau pagalbos, nesikreipiau į policiją... Pirmiausia, bijojau visko, įsijungė neigimas ir bandžiau įsivaizduoti, kad to nebuvo... Mano tėvai griežti ir rimti, bijojau jiems sakyti. Be to, tas pats vaikinas, kuris čia viską suorganizavo, praėjus kelioms dienoms po vakarėlio nusivežė mane į mišką ir išsitraukė ginklą. „Nori, kad išvežčiau į Vokietiją padirbėt ar nušaut tave?“, – tai buvo klausimas ar gąsdinimas, kas man bus, jei prakalbėsiu, aš nežinau... Bet aš pasakiau, kad mane nušautų. Taip viskas ir baigėsi. O kodėl dovana be kaspino? Nes aš buvau dovana tam bernui, kurio gimtadienis buvo“, – Inga.
Jei nesikreipsi į policiją, taip nutiks kitam ir dar kitam žmogui
Žinote, dėl ko skaitant šimtus panašių istorijų man buvo apmaudžiausia? Jog labai reta mergina kreipėsi į policiją, o padarytos niekšybės liko tik niekšų sąžinės reikalu. Dėl to kremtasi ir mano kalbinti policijos pareigūnai, sutikę aptarti šią be galo jautrią temą.
Pavardės viešinti nenorėjusio pareigūno Ruslano teigimu, patyrus seksualinę prievartą, kreiptis į policiją yra būtina visoms aukoms, nepriklausomai nuo lyties. „Savi tėvai myli ir supras, prievartautojų tėvai turi žinoti, kokie yra jų vaikai“ – įsitikinęs jis.
„O jei nutinka taip, kad išgėrus alkoholio (su narkotikais ar be jų) prarandi atmintį ir atsikeli svetimoje lovoje, tai reikia pagalvoti, kad jei nesikreipsi į policiją, taip nutiks kitam ir dar kitam žmogui“, – priežastį, kodėl reikėtų peržengti vidinius barjerus, nurodo Ruslanas. Be to, policininko teigimu, skriaudiko nugalėjimas teisme aukai gali padėti iš naujo surasti sugriautą dvasios ramybę.
Ne paslaptis, kad dažna prievartos auka vengia kalbėti su policija, nes nenori prisiminti trauminio įvykio ar bijo, jog pareigūnai nepažiūrės į įvykį rimtai, pasmerks. Neslėpkime, tokią nuomonę dar paaštrino ir skandalingasis policijos pareigūno išstojimas socialiniuose tinkluose, kai galimai išprievartavimo aukai vyrukas patarė „mažiau lakti ir raitytis“.
Kitas mano kalbintas pareigūnas Edvinas tikina, jog tokie pareigūno žodžiai tikrai neatspindi visų ar daugumos policininkų požiūrio į prievartą, o šitaip kalbantis pareigūnas daro gėdą visiems kolegoms. „Pareigūnas, žiūrint iš mano perspektyvos, turėtų būti atleistas ir grąžintas į mokymo įstaigą akreditacijų perlaikymui. Tokius žodžius skleisti – neprofesionalu ir negarbinga“ – kategoriškas jis.
Nors nutikusio siaubo neigimas bei šokas itin dažnai tampa prievartos palydovais, itin svarbu ilgai nedelsti kreiptis į teisėsaugą. „Didžioji dauguma išprievartautų asmenų, kurie kreipiasi pagalbos, kreipiasi jau tą pačią dieną/rytą po įvykio, tad tuomet surinkti biologinių įrodymų – labai lengva užduotis. Uždelsus – įrodymų gali ir nebūti“, – paaiškina policijos pareigūnas Edvinas.
Jei gyventume utopiškai tobulame pasaulyje, prievarta jame neegzistuotų. Naivu tikėtis, jog vieną dieną ji visiškai išnyks, tačiau kalbėti apie išprievartavimų prevenciją itin svarbu. „Lietuvoje trūksta transliuojamos informacijos apie tai, kas gresia žmonėms, einantiems į santykius prieš merginos valią. Tai – kalėjimas, grėsmė neįsidarbinti, prarasti draugus ir šeimą, patekti į žiniasklaidą“, – pasekmes, kurias vertėtų apsvarstyti žodžio „ne“ nesuprantantiems agresoriams, vardija Edvinas.
Pareigūnas priduria, jog jei dar ankstyvame amžiuje vaikai turėtų tinkamą seksualinį švietimą, mokytojai bei psichologai šiuo klausimu būtų profesionalesni, o informacijos nebūtų bijoma pateikti vaikams, tikėtina, pasiektume neblogų rezultatų. Prie to, pasak policininko, noriai prisidėtų ir policija. „Jų [policijos pareigūnų, aut. past.] išsakyta informacija vaikams, manau, padarytų gerą įtaką ir užaugintų dorais žmonėmis kalbant apie seksualinę edukaciją“, – svarsto jis.
O ką galime padaryti, kad kol kas išvengtume nelaimių? „Situacijos visuomet skirtingos, tačiau geriausia: būti su draugėmis ar artimais žmonėmis, visuomet pranešti draugams, jog eini į specifinę vietą, nebijoti rašyti savo draugėms ar šeimai ir paties renginio, pasimatymo metu. Gan populiaru mano pažįstamų merginų rate tapo nešiotis pipirinių dujų balionėlį – tai viena efektyviausių savigynos priemonių. Be to, nebrangi ir pasiekiama parduotuvėse. Labai patartina, jog mergina nebijotų iškart parodyti, jog prie jos priėjęs vaikinas jai nepatinka. Tokiu atveju paprasčiausias „atsiprašau, neturiu noro bendrauti“ arba „laukiu draugo“ greitai adekvačius žmones atbaido. Situacijai prastėjant ir žmogui neatstojant vertėtų kreiptis į klubo/baro apsaugą ar darbuotojus“, – pataria pareigūnas.
Psichologė Aleksė: moterys nepraneša apie patirtą seksualinę prievartą, nes nesijaučia galinčios atlaikyti socialinį spaudimą, nenori ir bijo būti apkaltintos
Niekam ne naujiena, kad seksualinė prievarta – itin stipriai vidinį pasaulį supurtanti nelaimė, paliekanti ilgalaikių randų. „Tokia patirtis neretai yra lydima šoko reakcijos, moterims gali būti sudėtinga iki galo suvokti tai, kas įvyko, todėl pagalbos nebūtinai kreipiamasi iš karto po įvykio. Būtent todėl, kad šią patirtį gali būti sudėtinga iš karto įsisąmoninti ir suvokti, labai svarbu neteisti ir nemenkinti moterų, kurios iš karto nesikreipė pagalbos, patirties“, – akcentuoja sveikatos psichologė Monika Aleksė. Pasak jos, labai dažnai moterys išgyvena gėdos, kaltės, pykčio jausmus prie kurių gerokai prisideda visuomenėje vyraujantys įsitikinimai seksualinės prievartos atžvilgiu.
„Didelė dalis moterų taip niekada ir nepraneša apie patirtą seksualinę prievartą, nes nesijaučia galinčios atlaikyti socialinį spaudimą, nenori ir bijo būti apkaltintos, kad nepakankamai priešinosi, pačios provokavo ar nebuvo pakankamai atsargios“, – į visuomenės piktžaizdes bei jų padarinius beda psichologė.
M. Aleksės teigimu, moterys, patyrusios seksualinę prievartą, neretai išgyvena depresiją, užsitęsusį liūdesį, bejėgiškumo jausmą, nesaugumą, gali jaustis praradusios savo gyvenimo kontrolę, itin pažeidžiamos, sunkiai susikaupti darbams, kurie anksčiau nereikalavo didelių pastangų. „Seksualinės prievartos patirtis gali sukelti jausmą, tarsi moteris būtų kažkuo susitepusi, nešvari, gali kilti minčių apie savižudybę“, – teigia ji.
Pasak psichologės, seksualinė prievarta yra giliai paveikianti ir traumuojanti patirtis, todėl dalis moterų vėliau gali susidurti ir su potrauminio streso sutrikimu, kuriam būdingas pakartotinis traumuojančio įvykio išgyvenimas sapnuose ar nemiegant, stipriai išreikštas nerimas ir grėsmės jausmas, taip pat baimė, kad įvykis pasikartos ir situacijų, primenančių įvykį, vengimas. Be to, prie visų šių sunkumų moterys taip pat įvardina sunkumus užmezgant naujus romantinius santykius ir paprasčiausias draugystes, gali tapti sudėtinga palaikyti jau turimus intymius santykius, vengiama lytinių santykių. Taip pat įvardinami įvairūs nemalonūs fiziologiniai pojūčiai.
Tad ką daryti, jei pati patyrei šį siaubą? „Traumas išgyvename skirtingai, todėl vargu, ar galima rasti visiems tinkantį savipagalbos būdą“, – paaiškina M. Aleksė. Vis dėlto, psichologės manymu, svarbu pasistengti savęs neizoliuoti, pamėginti remtis į žmogų, kuriuo galima pasitikėti – tai gali padėti sumažinti vienišumo, nesaugumo jausmus.
„Patirta seksualinė prievarta neretai susijusi su bejėgiškumo, kontrolės praradimo jausmu, todėl svarbu daugiau laiko skirti sau, pasistengti suprasti savo poreikius, pasirūpinti tiek fizine, tiek psichologine sveikata, užsiimti malonia veikla. Vis dėlto, svarbiausias čia vidinis darbas su savimi, traumuojančia patirtimi, savo jausmais, streso įveikos mechanizmais, trigeriais ir kt., todėl matydami, kad vieniems susitvarkyti yra sudėtinga, geriausiai sau padėsime kreipdamiesi į kvalifikuotą psichikos sveikatos specialistą“, – pataria ji.
Jei nuo prievartos nukentėjo artima moteris, M. Aleksės teigimu, vien neįkyrus buvimas šalia, nebandant nieko atitaisyti ar jos pralinksminti, gali tapti didžiule pagalba. „Nukentėjusiai moteriai svarbu išgirsti ir suprasti, kad jos išgyvenami jausmai ir mintys yra normali reakcija į patirtą situaciją. Svarbu būti kantriems, neskubinti atsiverti ir priimti greitus sprendimus. Taip pat nesuklysime tiesiog paklausdami, kokios pagalbos norėtų iš mūsų ir kaip galime padėti jaustis geriau“, – nurodo psichologė.
Žinote, tikrai nenoriu, kad šį tekstą perskaitę mergaičių tėvai paskelbtų joms namų areštą iki pensijos. Nuskriausti gali geriausias draugas, mylimas vaikinas, draugiškas kolega iš darbo. Taip, labai svarbu niekada neimti gėrimų iš nepažįstamų ar palikti jų be priežiūros.
Bet verčiau jau auklėti savo vaikus taip, kad šie suprastų: didžiulė gėda ir niekšybė yra būti grobuonimi, besikėsinančiu į kito žmogaus kūną prieš jo valią, o ne auka. Ir, prašau, kitą kartą sutikę bare, klube ar gatvėje akivaizdžiai apsvaigusią merginą, nesijuokite. Pamatę prie jos besišliejantį vyruką, nesakykit „girta boba nebėra savo tarpkojo šeimininkė“. Galų gale, nelikit abejingi. Duokit atsigerti vandens, pasidomėkit, ar nereikia medikų, policijos pagalbos ir pasirūpinkite, kad saugiai grįžtų namo. Net neįsivaizduojate, nuo kokio košmaro galbūt ją apsaugosite. Iš anksto ačiū. Visų tų, kurioms pasisekė mažiau, vardu.
