Prasidėjo nuo tolerancijos nusmuktkaukiams, nuo to, kai užsimerkėm prieš karantino metu būriais baliavojančius kaimynus. Nuo to, kai išsirinkome prezidentą, neturintį sąžinės, atsakomybės ir stuburo. Pradžia buvo tada, kai leidome žmonėms be jokių socialinių įgūdžių ir sąžinės kelti balsą ant medikų, ir kai apskritai kalbėjome apie kažkokį dialogą tarp dviejų pusių. Dabar, iš laiko perspektyvos, tai atrodo komiška. Su kuo tu, vaikeli, sumanei pasikalbėti? Su akmeniu? Tai ko raudi, kad neišeina?
Taigi, davėme kvailiui kelią. Bet kelio neužteko – jis bandė kitų ribas ir ropštėsi ant altoriaus. Taip jau būna, kai bandai susitarti ar susišnekėti su kažkuo, kas kalba visai kita kalba: skirtingas vertybes, skirtingą išsilavinimą, skirtingas preferencijas, gyvenimo tikslus.
Pateiksiu pavyzdį. Sveikos sąžinės bei vertybių žmogus niekada nekombinuos pašalpos, kai ji jam nepriklauso. Kai yra sveikas dirbti, užsidirbti – net jei sunku. Jis neims. Priešingų vertybių žmogus susikombinuos viską, ką tik išeina – nes jei jis neims, gi kažkas kitas paims. Toks žmogus kalbės apie valdžią prie lovio, nes tai yra vienintelis gyvenimo modelis, kurį jis supranta: tu arba esi prie lovio, arba nesi. Ir jis stengiasi prie tokio prasibrauti. Taigi, ką du tokie skirtingi žmonės gali kalbėtis? Kokia kalba jiems susikalbėti apie pagarbą medikams ir jų žinioms, apie atsakingumą prieš sveikatos prasme pažeidžiamas grupes, apie smurtą, kaip neteisingą ir gėdingą komunikacijos formą?
Jei ilgai mokysi kiaulę valgyti peiliu ir šakute, yra šansų, kad ji išmoks. Gal nelabai daug, bet yra. Jei tą patį darysi su kibiru, šansų, deja, nėra. Visiškai. Mes kaip visiški kvailiai neteisingai nusistatėme lūkesčius kibiro atžvilgiu, galvodami, kad jei ilgai aiškinsime, prašysime, rodysime pavyzdžius, būsime geranoriški, jis supras.
Bet gal dabar, kai parduotuvės apsaugos darbuotojui peršautos kojos, o filosofė Nida sako, kad tai yra normalu, nes apsauginis savo darbu palaiko „neteisingą“ sistemą, suprasime, kad dialogas kai kurių ypatų atžvilgiu yra neįmanomas ir tiesiog kenksmingas? Gal dabar suprasime, su kuo mes bandėme megzti komunikaciją, ir kaip nuodinga tai buvo?
Mes priėjome iki tokios stadijos, kai raštingumu pradinukui prilygstantis žmogus reikalauja mediko su juo diskutuoti ir atsižvelgti į jo nuomonę. Ar jums tai neskamba komiškai? Kaip manote, ar lakūnas neturėtų pasitarti su dėde Vaciu, kuriuo maršrutu jam geriau skristi iš Stambulo į San Franciską? Juk dėdė Vacys dažnai galvą užvertęs į dangų spokso, jis irgi turi savo nuomonę.
Taip, tie žmonės įsižeis, kad jų nesiklausoma. Bet įsižeidimas yra labai natūrali būsena – jei nori, lai įsižeidžia, nereikia to bijoti. Nereikia gąsčiotis kiekvieno įsižeidimo. Tie žmonės, nesurezgantys sakinio, bet norintys būti išklausyti apie skiepų gamybą bei sudėtį, juk įsižeidžia ir pabrėžus jų beraštystę. Jie įsivaizduoja, kad nosinės raidės ir kableliai skirti tik diktantams – dėl to juos siutina, kad čia visai ne vietoje ir ne laiku iš jų kažko tikimasi. Jie tuo tiki. Todėl įsižeidžia. Jei jums atrodo, kad verta išsigąsti įsižeidimo, gal kitąmet naikinkime kablelius lietuvių kalboje – kad jiems lengviau būtų?
Ar galite patikėti, kad situacijoje, kai saugūs nesijaučia nei medikai, nei kiti tokius žmones aptarnaujantys darbuotojai, kaip apsauginiai, kasininkai, padavėjai ir kiti, mes vis dar rūpinamės, kaip jaučiasi pirmieji? Kokie keisti prioritetai – kamšyti nusikaltėlius ir potencialius nusikaltėlius kaldrutėmis, klausinėti, ar jiems nekieta, kai nuo jų kenčia nekalti žmonės. Kai nuo saujelės agresyvių kibirų kenčia didesnė dalis šalies.
Pirmas žingsnis, ką turime padaryti, yra apginti savo darbą dirbančius žmones. Žinoma, tai turi padaryti valstybė. Įstatymais, taisyklėmis. Bet tai turime padaryti ir mes patys. Nepalikti vienų kasininkių prašyti kliento užsidėti kaukę. Kai visa laukianti eilė pasmerks neteisingai besielgiantį erelį, kuris dažnu atveju gąsdina ir įžeidinėja darbuotoją už prašymą elgtis pagal taisykles, erelis sparnus suglaus. Nebereikia sapalioti apie tai, kad tokie žmonės jausis atstumti – žmonės, kurie kenkia kitiems, ir neturi jaustis priimti su savo elgesiu.
Kai mes patys prašysime pasitaisyti ar užsidėti kaukes, kai sustosime pareikalauti taip nešnekėti su dirbančiu žmogumi, kai iškviesime policiją agresyviai besielgiančiam žmogui, galų gale – kai jį nufilmuosime, kad turėtume pateikti įrodymus, viskas turėtų gerokai pasikeisti. Žmonės, kurie yra sąmoningi, turi vieną silpnybę – jie dažnai linkę užsiimti savo reikalais. Jie neturi laiko skeryčiotis ir ginčytis. Bet čia yra mūsų visų reikalas. Ir mūsų visų saugumas. Ir mes privalome padaryti viską, kad agresyvus elgesys būtų nepatogus.
Anądien skaičiau gydytojos įrašą apie tai, kaip pavojingai jos darbas atrodo pandemijos dėka. Buvo mandagus įrašas, jokios kontraversijos. Po juo komentavo šimtai agresyvių ir beraščių skiepų priešininkų, klausinėdami, kas ji per viena, kad drįsta aiškinti apie skiepus ar apie kovidą. Tai nėra normalu – mes privalome apginti medikus ir leisti jiems dirbti savo darbą, nes kitaip mus galės gydyti tie beraščiai neskiepai. Mes privalome leisti medikams ieškoti būdų spręsti situaciją ir vadovautis jų rekomendacijomis. Nes jei ne – ar galėsit medikui žiūrėti į akis, prašydami išgelbėti jūsų sergantį artimąjį? Nebūtinai sergantį kovidu – bet kuo.
Man regis, metas persidėlioti prioritetus. Agresyvūs antivakseriai neturi būti prioritetas. Prioritetas turi būti gydytojai ir kuo psichologiškai ir fiziškai saugesnė jų darbo aplinka. Prioritetas turi būti viso aptarnaujančio personalo saugumas – visų tu žmonių, kuriems tenka susidurti su agresyviais potencialiais nusikaltėliais. Mūsų ir visos valstybės prioritetas. Ir juos mes turime apginti.
