Pasigirsta isteriškas klykimas – „į balą nelipk, tau sakyta!“ Motina desperatiškai tempia išpuoštą mergaitę kuo toliau nuo balos, mergaitė paleidžia dūdas, pameta triušį į balą, užtrimituoja maksimaliu garsu ir nuotaika dabar jau sugadinta ne tik joms abiems, bet dar ir visiems praeiviams.
Šita mano aprašyta situacija yra man ne vieną kartą matyta Lietuvoje.
Daugmaž tokia pati tam tikro sluoksnio motinų – nesakau, kad visų – reakcija būna, jeigu mergaitė užsimano pasisupti ant sūpynių (o neseniai prilyta), eiti į žaidimų aikštelę, kur pilna balų ir panašiai. Svarbiausias aspektas čia – šitų dalykų negalima atlikti, nes IŠSITEPS.
Nelipk į balą, išsitepsi. Neglostyk šuniuko, išsitepsi. Su šita suknele negalima valgyti ledų, išsitepsi. Neisim į žaidimo aikštelę, išsitepsi. Neliesk žaislų parduotuvėj, išsitepsi. Neliesk sakau, išsitepsi. Dabar nesisupsi, išsitepsi. Tai kas tada, atsiprašau, leidžiama? Ar jums, po perkūnais, švarūs rūbai svarbiau, ar jūsų vaikas, jo interesai ir ugdymas?
Aš jums pasakysiu, koks būtų skandinaviškos mamos metodas.
Tai mergaitei būtų leidžiama eiti absoliučiai visur ir daryti praktiškai absoliučiai viską, kas yra jos fantazijoje, ir nekelia pavojaus jai pačiai ar kitiems vaikams.
Jeigu tai reiškia, kad ji valandą turkšis purvo baloje, dėl ko paskui ją reikės pradžioje džiovinti, kad sudžiūtų ir nubyrėtų purvas, ir tik po to maudyti, reiškia tai. Jeigu jos drabužių nebus įmanoma išskalbti ir juos reikės po žaidimų išmesti, reiškia tai. Jeigu ji pareis namo su į plaukus įstrigusiomis šakelėmis plaukuose, reiškia tai. Jeigu jos suknelė suplyš ir ji namo grįš su suplyšusia suknele, reiškia tai.
Feminizmas
Kaip augina skandinavai mergaites? Daugmaž taip pat, kaip ir berniukus, neišskiriant ir nepaliečiant lyčių skirtumų. Ką tai reiškia praktikoje? Kad dauguma mergaičių čia vaikšto kaip mini tomboys apvilkti unisex rūbais, nešukuotos, priverstinai rengiamos neutralios spalvos rūbais, bevelkančios kokius nors traktorius. Nelabai mergaitiškos, sakot? Taip, šito aš Skandinavijoje labiau pasigendu, negu nepasigendu. Mergaitės jau nuo pat lopšio ugdomos lygiateisiškumo, ir kad jų moteriškumas nedaro jokios įtakos, nelemia ir nesuteikia nei privalumų, nei trūkumų. Nesu prieš kelnes, trumpus plaukus ir feminizmą, bet pasakysiu nuoširdžiai, man gaila tokių mergaičių.
Tiesa, viskas nėra vien juoda arba balta – daug kas priklauso nuo šeimos ir motinos. Jeigu motina griežto skandinaviško – tai yra maksimaliai lyčiai neutralaus – auklėjimo, didelė tikimybė, kad ji tą griežtumą projektuos ir į savo dukrą. Jeigu motina atsipalaidavusi ir nesusifokusavusi į lygiateisiškumą – o yra ir tokių – didelė tikimybė, kad ji taip ugdys ir dukrą.
Aš esu Skandinavijoje mačiusi įvairių dalykų.
Mergaitės, auginamos be barbės (ar jos atitikmenų), nes barbė yra seksistinis ir antifeministinis išmįslas, grėsmė, priešas.
Mergaitės, auginamos griežtai jas rengiant tik kelnėmis ir neutraliais megztiniais bei džemperiais, nes bet koks lytiškumo demonstravimas neva yra blogai.
Mergaitės, mokomos kalbėti garsiai ir kiek žemesniu balso tembru tam, kad skambėtų vyriškiau ir patikimiau. Aš, deja, nejuokauju. Man labai įstrigęs vienas motinos dukros pokalbis, kuris skambėjo daugmaž taip:
„Ką aš tau sakiau apie tai vaikišką mergaitišką cypsėjimą tuo tavo falcetu. Negalima taip kalbėt, tu neskambi patikimai. Naudok savo tvirtąjį balso tembrą ir toną, kurio mokėmės, gi atsimeni“. Toks pokalbis vyko su maždaug devynerių metų mergaite, kuri man tuo metu atrodė besijaučianti itin nejaukiai, susigūžusi, lyg norėdama nuo to motinos paliepimo pasislėpti ir jo gėdindamasi. Prieš mano akis švelnios, romios prigimties mergaitė buvo priverstinai ir efektyviai perlaužinėjama į savimi pasitikinčią, vyrišką ir gal net kiek įžūlią feministę. Aš pakartosiu, aš nesu prieš feminizmą, nes pati esu sveikai ir logiškai feministė, tačiau konkrečiai šioje situacijoje mane labai paveikia grubus diktatoriškas luošinimas, bandant perlaužti vaiko prigimtį.
Natūralizmas
Vaikai čia auginami gana natūralistiškai ir paprastai, jiems yra leidžiama maksimaliai išnaudoti lauke esančius resursus, visiškai jų nestabdant iki tos ribos, kol nekelia pavojaus sau ar kitiems vaikams.
Švedai praktinį vaikų auginimą mato paprastai: be elementarių ir būtinų praktinių aspektų (finansai, erdvė, automobilis, jei būtina, nors miestuose nebūtina), pritaikyta buitis yra tokia – nemažai atsarginių rūbų persirengimui, skalbimo mašina, galbūt džiovyklė. Tai nėra daug, tai nėra neįmanomi reikalavimai šeimai su vaikais, tai yra elementarūs standartiniai buities reikalai, todėl man sunku suprasti tą išpūstą lietuvišką „išsitepsi“. Na ir? Perrenkite vaiką, įmeskite rūbus į skalbimo mašiną, viskas. Trunka papildomas 5-10 minučių, užtat koks malonumas vaikui buvo užsiimti veikla, kuri jį ištepė. Ar dešimt minučių yra daug jūsų gyvenime?
Taisyklės
Mane Lietuvoje gana nemenkai erzina „gal blynuko, gal sūrelio“ požiūris, tas nuolatinis užkandžiavimas ir bandymas įtikti vaikui, o galbūt lepinimas per maistą. Čia to nematau, čia man regis yra laikas maistui, ir yra laikas kitiems dalykams. Visi valgymai – įskaitant užkandžiavimą – vyksta nustatytu laiku. Skandinavams sveika subalansuota mityba yra labai svarbus gyvenimo aspektas. Čia darželiuose ir mokyklose yra draudžiami visi produktai su cukrumi, limondai, greitasis maistas, traškučiai ir t.t. Jeigu vyksta išvyka ir vaikai maisto negauna darželyje/mokykloje, tėvai puikiai žino – nes yra tai į galvas įkalta nuo darželio laikų – ko negalima dėti vaikui į pietų dėžutę, tai yra jokių saldumynų, limonadų, traškučių ir panašiai. Ypač aktyvus toks edukavimas būna naujai į šalį atvykusių šeimų, kurios dėl kultūrinių skirtumų yra įpratę pakuoti vaikui ne pirmo sveikumo tipo užkandžius.
Iš tokių populiaresnių taisyklių – saldumynai valgomi tik savaitgaliais (dažniau tik šeštadieniais) ir/arba tik per šventes/gimtadienius. Šis reiškinys taip ir vadinasi – lördagsgodis, šeštadienio saldumynai, ir šita taisyklė ateina dar iš 1950–1960 metų kada Švedijoje (Norvegai irgi tai praktikuoja), vietinė grubiai išvertus Medicinos Valdyba (Medicinalstyrelsen) paruošė gaires, rekomendaciją vaikams leisti vartoti saldumynus tik kartą per savaitę – šeštadieniais. Aš suprantu, kad ateinant iš bandelinės ir saldaininės kultūros Lietuvoje tai yra sunkiai suvokiama, užtat Skandinavai vaikai dauguma iki aštuoniolikos metų, o kai kurie ir visą gyvenimą neturi karieso ar vaikų antsvorio problemų.
Vaikų gimtadieniai būna griežtai apibrėžti laike ir dažnai jie būna itin minimalūs. Pamirškite Lietuvoj mirkstančias mišrainių balas, čia geriausiu atveju vaikas gaus dešrainį ir torto gabalą, nes skandinavai nedemonstruoja savo pasisekimo ar socialinio statuso per maistą, jie to nelabai ir moka daryti. Dažniausiai kvietime būna nurodyta tikslus laikas, pvz: atvykti 12, išvykti 14 val, pykšt vienas kitas balionas, žvakutės ir šventė baigiasi, nėra čia ko švęsti ilgai, visas gyvenimas yra disciplina, struktūra ir taisyklės.
Valgant nežiūrimas televizorius, neminkomas ipadas ar telefonai.
Dar viena iš šventų taisyklių – ankstus vaikų sukišimas į lovas, nes nusitašę po dienos skandinavai vakarais ilsėtis ir taurę gėrimo gurkšnoti nori, o ne paskui vaikus dar duotis.
Struktūra
Struktūra čia juntama absoliučiai visose visuomenės sluoksniuose ir dalyse, ir ta struktūra labai maloniai nuteikia ir lengvina gyvenimą. Viskas yra struktūrizuota, kategorizuota, atliekama tam tikru laiku ir tam tikra tvarka, paeiliui, iš eilės, pagal abėcėlę, eiliškumą arba svarbą. Įsivaizduokite OCD kankinamo žmogaus knygų lentyną (OCD – obsessive compulsive disroder), ir kaip toje knygų lentynoj tos knygos sudėliotos ne tik tvarkingai pagal abėcėlę, bet dar ir kategorizuotos pagal spalvas, knygų dydį, išleidimo metus, knygos storį, ir kalbas. Va taip struktūrizuotai atrodo Skandinavo kasdienybė ir aš juos už tai labai gerbiu, nes struktūra išorėje labai stipriai veikia struktūrą viduje, ir tada lengviau ir paprasčiau gyventi, dirbti, funkcionuoti.
Atskiros erdvės
Man regis, kad vyrauja labai atskirtos erdvės ir tos erdvės yra vaikai, tėvai ir vaikai ir tėvai. Jeigu Lietuvoje vaikai klykdami raunasi dar tėvams ant galvų kokią vienuoliktą vakaro, nes gana smagiai išsigulėjo pietų miego kokias dvi-tris valandas ir po to visą vakarą prakapojo blynus ar kitos formos cukrų ir pražiūrėjo filmukus, tai Skandinavijoje nėra taip. Vaikais yra užsiimama, jiems suteikiamas dėmesys, yra šeimos laikas, bet vaikai gana anksti yra sukišami į lovas (vidurkis manyčiau yra aštunta vakaro), ir tuomet tėvai turi laiką sau. Toks metodas labai stipriai padeda išlaikyti poros santykį ir ryšį. Skandinavų vaikai yra labai stipriai įpratinti prie šitos struktūros.
Skandinavijoje nėra nesveikų reikalavimų vaikams, kad jie nuolat būtų spaudžiami kažką atlikti, atnešti rezultatą ir daryti tą greitai. Manau, kad tokių vaikų yra labai daug į diktatorišką auklėjimą linkusiose šalyse – visas postsovietinis šalių blokas ir kai kurios Azijos šalys. Tai būtų visai gerai (pasiekia rezultatų), bet dažniausiai tokie vaikai užauga visą gyvenimą vėliau kankindamiesi nuo depresijos ir neurozės.
Lepumas, išlepinimas
Lepinimas yra labai subjektyvus dalykas ir nėra kaip jo pamatuoti. Man skandinavų vaikai atrodo mažiau lepinami, jie nešokdina tėvų savo dūdomis ar isterijomis žaislų parduotuvėse (nors pasitaiko). Man regis, jie yra puikiai aprūpinti kitais aspektais, tai yra visomis įmanomomis aktyvaus laisvalaikio priemonėmis: dviračiais, paspirtukais, rogėmis, slidėmis, pačiūžomis, ir visa kita įmanoma įranga. Tai įeina į tūlo skandinavo gyvenimo būdo dvasią – aktyvus gyvenimo būdas, daug laiko praleidžiamo lauke, nepaisant oro, žiemos ir vasaros sportai.
Nedidelis lepinimo aspektas – mano galva, švedų vaikams leidžiama kalbėti per daug ir ne visada laiku, nes būna situacijų, kur vaikams reikia privalomuoju būdu pabūti tyliai, o tas sudievinimas „Tomukui ketveri, jis yra genijus ir negalima jo stabdyti kalbėti, nes viskas, ką jis pasako, lemia visą jo tolimensį gerbūvį ir turi neišmatuojamą reikšmę“, yra totali nesąmonė, nes gali būti, kad tas Tomukas traukia monologą apie ką nors nevisai gražaus, smagaus ar cenzūriško.
