Būtų gerai, jei sutirštinčiau. Bet taip vyksta. Pamenu vieną nuostabų pokalbį Holivudo kalvose, Los Andžele, su komunizmu besigėrinčiais hipsteriais. Vienas – bičių augintojas, rypaujantis, kad bitės šiais laikais nebe bitės, nebe tokios agresyvios, kokios turėtų būti, kitas – profesionalus kompostuotojas, kad ir ką tai turėtų reikšti. Jie maloniai dalinosi mintimis, kaip milijonieriai turėtų pasidalinti savo milijonais su benamiais. Jų pačių turtas irgi buvo vertas poros milijonų, o jų tėvų – garantuotai. Bet jie kalbėjo apie tuos kitus milijonierius. Na, ne juos. Kitus.
Iš taip toli pradėjau pasakoti apie tai, ko atspindžiai nemaloniai dirgina akį ir Lietuvoje. Pamenu, buvo tas laikas, kai pandemijos pradžioje žmonės bandė ramintis ir rasti šviesiąsias šalies ir pasaulio užsidarymo puses. „Motina gamta mums liepė prilėtinti tempą“ – kaip kokie nušvitę dalai lamos išmintimi dalinosi jie. Kas netingėjo, pezėjo apie tai, kaip reikia sustoti, grįžti prie tikrųjų vertybių, rasti džiaugsmą rytinėje šalnoje ar aprasojusiame lange.
Gražu, žinoma, nieko nesakau. Šimtąkart pati kalbėjau, kad nors karantinas buvo sunkus, nė už ką nepasakyčiau, kad ten nebuvo nieko gero. Žmogus susinaikintų, jei negebėtų susikurti džiaugsmo tomis sąlygomis, kokios yra. Kokių skanių bandelių prikepėme, ištobulinau keptos vištos receptą, kelis šimtus kilometrų suvaikščiojau po miškus – puikūs dalykai. Tačiau čia ko gero ir buvo šita pašalpinių eros pradžia. Jie, mat, irgi nevergaus, netarnaus ir nebus varžteliais.
Tokio nedarbo, koks yra dabar, šalis dar nematė. Savanoriško nedarbo. Tinginiai kažką kliedi apie tai, kad karantino metu supratę, jog patinka nedirbti, todėl planuoja nedirbti tol, kol galės. Kam, poreikių turinčiam kaip krevetei, užtenka bedarbio pašalpos, kas kombinuoja santaupas su pašalpomis, kas pas mamą kraustosi, kad patogiau optimizuotis būtų. Verslų savininkai patys ir tualetus šveičia, ir žmones aptarnauja, ir organizacija užsiima. Bedarbis krapšto nosį ir snarglį klijuoja po stalu – sako, kad už tūkstantį jis nedirbs. Jam geriau už kelis šimtus gulėti ant sofos ir vynioti snarglius.
Tai net ne pinigų klausimas. Atlyginimai Lietuvoje yra geri kaip niekada, pamačius kai kuriuos pasiūlymus kartais vilioja mesti visas darbo sau ir savo verslo atsakomybes ir lengvai padirbėti kažkam kitam už normalius pinigus. Bet bedarbis savanoris yra įsitikinęs, kad yra vertas mažiausiai prezidento algos ir daugiausiai tualetų valytojo atsakomybės. Kitaip – ne, jis nedirbs. Vienas draugas pasakojo, ieškojęs administratorės. Patikinu – atlyginimas adekvatus, reikalavimai adekvatūs, daktaro laipsnio, penkiolikos metų patirties ir dešimties kalbų nereikalaujama. Pretendentai, išgirdę sąlygą, kad kai kada reiks dirbti iki vėlaus vakaro (apmokamai ir leidžiant kai kuriomis dienomis darbą baigti gerokai anksčiau) pradėjo prunkšti: „Neturėsiu laiko asmeniniam gyvenimui.“ Darbo bedarbiams nereikia.
Nei čia vienkartinė istorija, nei ką. Žinau dešimtis verslų savininkų, kurie permanentiškai ieško darbuotojų visai ne vergovės sąlygomis, ir mane asmeniškai tos sąlygos visiškai tenkintų, jei neturėčiau darbo. Belieka daryti išvadą, kad Kristinos iš Mažeikių, turinčios padavėjos ir degalinės darbuotojos darbo patirties, lūkesčiai darbo užmokesčiui, valandoms ir sąlygoms, yra gerokai aukštesni nei mano. Kokius dešimt kartų aukštesni.
Svajoti, žinoma, niekas nedraudžia. Galima ir toliau kliedėti, kaip Anglijoje moka daugiau (už naktines pamainas ir žvėriškas darbo sąlygas), kaip ten ir nuoma pigesnė (gyvenant kaime, trijų kambarių name kartu su keturiomis kitomis poromis) ir pigesnis maistas (su akcija perkant Asdoje ir renkantis pigiausių prekės ženklų XXL pakuotes). Lai kliedi į valias, o jei ten geriau – pasaulis tuo ir nuostabus, kad laisvas, išskyrus diktatorių valdomas šalis, imkite ir kelkite sprarnus.
Dėl šito man galvos neskauda. Mano susirūpinimas – tai kad darbštūs ir atsakingi Lietuvos piliečiai išlaiko šituos parazituojančius ypatas, kurie dėl kažkokių priežasčių nusprendė tokias apmokamas atostogas užsidirbę. Ne visai taip – tai tik sistemos skylė, kuri privalo būti kuo greičiau užsiūta, nes žmogus be sąžinės ir socialinių įgūdžių pats nesusipras dirbti, kol pilvas pilnas, kad ir pigiausia daktariška dešra užkištas. Jis čiulps, kol iš kraniuko bėgs. Tokie visada stengiasi nusičiupti sistemos skylių – kokios išmokos bebūtų sugalvotos, jei tik tokie parazitai apie jas išgirsta, stengiasi išnaudoti. Jiems atrodo, kad valstybės pinigai – tai tokie pinigai, kurie byra iš dangaus. Reikia griebti, kol kitas nepagriebė. Jie neturi gėdos jausmo būti išlaikytiniais, neturi gėdos jausmo paimti tai, kas skirta žmonėms, kurie šiuo metu iš tikrųjų neranda darbo, kurie netikėtai neteko darbo ir ieškosi kito, kurie turi fizinės ar psichologinės sveikatos problemų ir kuriems nuoširdžiai reikia pagalbos.
Gelbėti parazitų nereikia. Mūsų šalyje tikrai yra žmonių, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos, bet bedarbiai savanoriai tikrai nėra toji kategorija. Tai tas pats – kas gailėti žmogaus kūne vešinčio vėžio, nes šis gal irgi nori gyventi.
Šiuo metu Lietuva išgyvena vieną didžiausių moralinių krizių. Ir tai vyksta todėl, kad parazitams per ilgai buvo glostomos galvos, jie buvo kaišomi kaldrutėmis ir jų buvo klausinėjama, ar viskas gerai, ar nešalta, ar nepavargo, ar neištroško. Gal jau gana?
Marš prie darbo, tinginiai veltėdžiai.
