Anksčiau, kai dar lankiausi kitoje kirpykloje, vienas pažįstamas kirpėjas įdėmiai įsispoksojo tarsi kiaurai per mano galvą. Susikaupęs. Tada kad prišoks, kad čiups, kad truktels: „Žilas plaukas, išroviau.“ Atsimenu jo palengvėjimo šypseną, lyg gatvėje pakėlus nepritinkančią šiukšlę: padariau gerą darbą, teisingą darbą, dabar akims maloniau. Tokie išpuoliai prieš vieną kitą išlindusį žilių kartojosi. Gal todėl susiradau kitą kirpyklą – bet sakau ne iš pykčio, tiesiog atpasakodama, kaip normalu žmonėms atrodo nekęsti tų senėjimo įkalčių.
Tau jau reikia. Tau jau reikia susileisti į raukšlę, jau reikia timptelti akių vokus, reikia dažyti plaukus. Taip atrodysi jauniau. Klausimas vienas: o jeigu aš nenoriu atrodyti jauniau? O jei aš ateityje nenoriu atrodyti kaip penkiasdešimtmetė, iš visų jėgų besistengianti likti dvidešimties? Jeigu aš noriu mėgautis gyvenimu tokiame amžiuje, kokiame esu, stengdamasi būti kuo sveikesnė, laimingesnė ir kuo ramesnė savo pačios viduje?
O jei aš nenoriu atrodyti kaip tos labai gražios, brandaus amžiaus moterys, kurias žurnalų viršeliuose užlygina taip, lyg su pramoniniu lygintuvu būtų prasieita? Išlygintos, kad net pametusios bruožus. Jeigu man geriau viena kita raukšlė ir vienas kitas žilas plaukas nei nuolatinis pykimasis su laiku, kuris dar niekada nėjo atgal – todėl tikėtina, kad ir neis?
Aštuoniolikos norime plokštesnio pilvo. Dvidešimt penkerių – lieknesnių ir ilgesnių kojų. Trisdešimties ilgimės dvidešimtmetės savęs ir galvojame, kokios tada buvome gražios. Sulaukusios keturiasdešimties pasiilgstame ir trisdešimtmetės savęs. Taip galiausiai ateina senatvė ir mirtis ir mūsų gyvenimas būna praėjęs kliedint, kaip būtų geriau, jei būtų kitaip: jei būtų taip, kaip anksčiau, jei būtų taip, kaip pas kažką kitą, jei būtų aukščiau, siauriau, plačiau ir dar velnias žino kaip.
Kodėl žmonės bijo senti ir senatvės? Mirti iš tikrųjų ko gero nori mažai kas – tą aš suprantu, bet mirtis artėja kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, net ir vaikystėje. Ypač, kai toli gražu ne visi miršta dėl senatvės. O daugiau? Juk jaunas ir senas, kol gyvi, gyvi vienodai.
Numanau, kad čia pridirbusi bus ta įvaryta baimė, kad sendamas, o ypač senas, kažko nebegali. Neva daug ko. Kol rudenį leidžiu Italijoje, žiūriu į vietinius senukus, kurie, iškart užbėgdama už akių noriu pasakyti, jokių įspūdingų pensijų negauna. Italijos pensininkai milijonų šakėmis nevarto. Kol kiti dirba arba mokosi, paplūdimiai darbo dienomis klega nuo draugių senučių, siurbiančių kokteilius, damos, įsikibusios vyriškiams į parankes, keliauja šventinių savaitgalio pietų į restoraną, o dieną kur nors kaimynystėje užbėga kavos puodelio ir kalbų pavarinėti. Apsirengę žmonės paprastai, bet gražiai. Pasipuošę. Veikia, užsiima, myli, gyvena gyvenimą. Jie neatrodo nei pikti, nei nepatenkinti, neatrodo jau viena koja karste, nors Lietuvoje dažnas žymiai jaunesnis žmogus jau atrodo mirti susiruošęs, nuolankiai nuleidęs galvą prieš likimą ir pagrabine suknia bei kostiumu pasirūpinęs trisdešimt metų prieš mirtį.
Ar mums kas hipnozės būdu įteigė, kad sulaukus kažkokio amžiaus nebegalima mylėti ir įsimylėti? Kad pasiekus vienus ar kitus metus nebegalima linksmintis? Keliauti, šokti, juoktis? Kad esant senam negalima būti gražiam, geidžiamam ir traukiančiam akį? Kad pasenus nebegalima būti nors ir stiliaus ikona? Kad nuo tam tikro amžiaus galima tik megzti kojines ir žiūrėti panoramą, o dar vėliau – jau nė nežiūrėti, o tik knapsėti ant supamos kedės, šiai blerbiant fone?
Tai paaiškintų, kodėl taip stipriai bijoma pasenti – nes jei senatvė turi atrodyti taip, o iki tol turi spėti padaryti viską, kas smagu, įdomu ir malonu, tada tikrai pradeda svilti užpakalis. Ir tokiu atveju tikrai ranka kyla lupti žilus plaukus lauk, būtinai, be jokių kalbų pulti juos dažyti, viską tempti, kelti, maskuoti, kad tik apgauti laiką ir kaimynus, jog tu dar gali. Dar gali gyventi.
O gal tai dėl tos konkurencijos, kurią ypač moterims įdiegė dar greičiausiai įsčiose? Ar pastebėjote, kaip dažnai moteris nori būti geresnė už kitą moterį? Ne už kitą žmogų, ne būti geresniu žmogumi, bet būti geresne moterimi už kitą? Gražesne moterimi. Labiau akį traukiančia moterimi. Visą dėmesį sau susižeriančia moterimi. Tokiu atveju puse centimetro žemiau nei pas jauniklę esanti krūtinė ko gero signalizuoja apie apleidžiamas pozicijas, tik norisi paklausti – dėl ko jūs varžotės? Ar tų, su dviem apvaliais ir vienu pailgu maža? Ar juos laikote tokiais besmegeniais gyvūnėliais, gal kokiais sliekeliais ar krevetėmis, kurie kompaniją renkasi pagal krūtinės aukštį, nes tik tiek sugeba įvertinti?
Ar nėra taip, kad pusę gyvenimo vaikydami jaunystę, o kitą pusę apraudodami, kaip ji praėjo, taip ir nerandame laiko tiesiog gyventi tuose kūnuose, kurie atlieka svarbiausią funkciją – nešioja mus po pasaulį? Bėgantis laikas turi vieną nuostabų privalumą: daugiau jo gali skirti išsikuopti šiukšles savo galvoje, daugiau jo gali skirti galvojimui, ko tikrai nori ir ką tikrai mėgsti, o nuo to gyvenimas tikrai daug ramesnis ir šviesesnis. Tokių privalumų tikrai negarantuoja patemptas veidas, jis garantuoja tik tai, kad oda atrodys standesnė, o ne tai, kad mėgausitės gyvenimu.
Visai nebijau senti. Kuo vyresnė darausi, tuo labiau sau gražėju. Klausimas – ar tai branda padeda labiau save mylėti, ar iš tikrųjų tie procesai man tinka – tššš, žinau, kad nesu sena, esu jauna, bet senstu, kaip ir kiekvienas. Abiem atvejais esu patenkinta ir nemanau, kad kitaip turėčiau jaustis po dar trisdešimties metų. Patys žinote – būna jaunų bobučių ir amžinų jaunuolių, o tai jau ne fizinė metų išraiška, bet meilė gyvenimui.
Todėl kai šiandien pamačiau, kad žilų plaukų gerokai daugiau nei buvę, prisiminiau, jog sakoma, kad žili plaukai tvirtesni ir storesni. Man, neapdovanotai tankiais ir storais plaukais, tai labai gera naujiena. Vis daugiau atrodys.
