Svarbiausioji – niekada ir nė už ką nepasitarnaučiau šlykščiausiam pasaulio diktatoriui. Turistų pinigai vienaip ar kitaip nukeliauja į režimo kišenę, o ir patys turistai išnaudojami nusilenkimui prieš diktatoriaus skulptūrą, iš kurio paskui padaromas šou – „žiūrėkit, kaip visas pasaulis lenkiasi prieš mūsų lyderį“. Antroji priežastis – tai tokios istorijos, kaip jauno turisto iš Amerikos, Otto Warmbier, kuris grįžo į savo šalį tik numirti, prieš tai įkalintas darbo stovykloje. Ir jokiomis žmogaus teisėmis tu ten nepamanipuliuosi – jei diktatoriui taip norėsis, tai tave gali ir nužudyti, ir įkalinti, ir neišleisti, ir nukankinti. Nematau reikalo rizikuoti savo brangiu gyvenimu ir sveikata vien tam, kad pamatyčiau skurdo ir bado nukankintą šalį, kurią šiek tiek skuduriukais apkaišo turistams ir pasako, kur žiūrėti. Ne, ačiū. Pasaulyje tiek daug įdomaus, vertingo, gražaus – kodėl žmones apskritai traukia pasidaryti pramogą iš svetimo skausmo?

Amerikiečių rašytojo Adam Johnson knygą „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ išsirinkau paskubomis. Jau pasakojau jums apie savo skubotą knygų pirkimą prieš išvykstant į Italiją – šitą knygą tuo pačiu ir prigriebiau. Goodreads platformoje įvertinimas siekė 4 žvaigždutes, greituoju būdu perskaitytas aprašymas pasirodė neatstumiantis, knyga pelnė mano manymu dėmesio vertą Pulitzerio premiją – tiek ir užteko.

Knygoje aprašomas Kim Čen Iro (Kim Jong-il) valdymo metų laikotarpis Šiaurės Korėjoje, taigi, 1994-2011-ieji, metai, iki valdžią iš tėvo perimant dabartiniam diktatoriui Kim Jong Unui. Visas pasaulis tikėjosi, kad šiam atėjus į valdžią viskas pasikeis į gerą – tuo metu Kim Jong Unas, dar jaunas vaikinas, jei matuosime mūsų pasaulio matu, nes Šiaurės Korėjoje niekas negyvena tiek, kiek laisvame pasaulyje įprasta, buvo sutinkamas viltingai. Juk mokėsi Šveicarijoje – vadinasi, matė laisvojo, turtingojo pasaulio, matė, kaip čia gyvena žmonės. Atrodė, kad tai jo tėvas – jau senbezda, laiko šalį žiauriame kumštyje, o va jaunimas – tai ateitis. Išėjo ne visai taip – išėjo, kad pasirodo, jog tėvo valdymo metu šalis buvo kone aukso metuose, buvo palyginus (Šiaurės Korėjos mastais) lengva pabėgti iš šalies ir žmonės taip žiauriai nebadavo ir nekentėjo. Sūnaitėlis sugebėjo net ir pelenų krūvą sumalti į miltus. Ir viltys žlugo. Taip blogai Šiaurės Korėjoje nebuvo dar niekada. Taigi, knygoje aprašomas laikas, kai Šiaurės Korėjoje palyginti dar buvo visai nieko, jei taip galima sakyti apie iš tiesų baisius laikus ir iš tiesų baisų režimą.

Matote, nepaisant to, kad nė už ką nevykčiau į Šiaurės Korėją, kol ji valdoma diktatorių, ne vienerius metus paskyriau domėjimuisi šalimi, jos istorija ir tvarka. Sunku būtų rasti dokumentiką anglų kalba, kurios nebūčiau peržiūrėjusi, internete pasiekiamą tekstą, kurio nebūčiau perskaičiusi. Seku daugumą angliškai kalbančių Šiaurės Korėjos pabėgėlių ir mieliausiai jums rekomenduočiau pasekti pabėgėlės Yeonmi Park kanalą Youtube (vadinasi „Voice of North Korea by Yeonmi Park“), pasiekiamą nemokamai, arba jos Patreono platformą, kuri yra mokama, kur ko gero nėra nepaliestų Šiaurės Korėjos žmonių buities užkaborių. Moteris pasakoja paprastai ir aiškiai, mano manymu, geriausiai iš kitų, kalbančių šiomis temomis.

Taigi, grįžtant prie knygos. Žmonės, pamatę, kad skaitau „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“ prigąsdino, jog pirmoji knygos pusė sunki ir vos slenkanti. Man pasirodė priešingai – ko gero pirmąja puse mėgavausi labiau. Bet jos skirtingos. Pirmojoje – daugiau liūdnos šalies gyvenimo pilkumos, atskleidimo, kaip žmonės, gimę ir gyvenantys kalėjime, mąsto. Antrojoje – daugiau veiksmo ir dramos. Išgelbėjimo istorijos, kurias, žinoma, mėgsta publika.

Prieš skaitydama knygą baiminausi banalumo – standartiškos istorijos apie didvyrį, kovojantį su režimu. Bet baimės nepasitvirtino. Didžiausią įspūdį man paliko, kaip nuostabiai autorius sugeba atspindėti Šiaurės Korėjos žmonių protą. Ir jei kai kada skaitant pasirodydavo, jog taip, kaip rašoma, būti negali, tokias mintis greitai nugesindavo šaltas protas: ne, būtent taip Šiaurės Korėjoje ir gali būti. Tik Šiaurės Korėjoje. Nes ten viskas yra ne taip, kaip matoma, ne taip, kaip yra iš tikrųjų, o taip, kaip tau pasako, kad turi būti. Mūsų pasaulyje taip nebūna, o jų pasaulyje būna kaip tik taip.

Storulė knyga tiesiog lengvu mostu nuplaukė per porą dienų ir nuplaukė ne be pasekmių. 5 žvaigždutės iš 5 – ji niekada netaps mano mėgstamiausia, bet lengvai tapo knyga, kurią mielai rekomenduočiau kitiems.