Taigi, įžengus į tą stebuklingąjį pasaulį pasirodo, kad tik Lietuvoje taip žmonės kankinami. Sako, buvo žmonės visame pasaulyje – nei kaukių reikėjo, nei kas skiepytis liepia, o jau tų pasų tai išvis nėra. O jei yra, tai niekas netikrina. Pavyzdžiui, feisbuko komentatorius, pasivadinęs „Airi Das“, o taip jis pasivadino apgudraudamas feisbuką ir neatskleisdamas savo tapatybės, todėl dabar jo niekas neseks, rašo (kalba netaisyta smagumo sumetimais): „Italijoj kur nori ten eini jokių tu beždžionių pasu nereikia, delfis nieko nežino svarbu rašyt beleka“. Tokių ir panašių komentarų nors vežimais vežk – patys buvo, tikrai niekur nereikia jokių kaukių ir niekas žmonių neskirsto. Galvoju – o jūs, ponai, tikrai Italijoje buvote? TOJE Italijoje? O gal kažkokioje kitoje? Pavyzdžiui Jonavos Rajone yra toks kaimas – Šveicarija. Netoli nuo ten kitas kaimas vadinasi Paryžiumi. Sakau, gal kažkur ten ir Italija randasi. Jums dažnai pasitaiko susimaišyti, tai himno žodžius, tai raides – gal susimaišėte ir šįkart?
Pagalvojau, ta proga papasakosiu apie tai, kaip Italija, ko gero labiausiai nuo Covid-19 nukentėjusi Europos šalis, šiuo metu tvarkosi ir elgiasi su pandemija. Papasakosiu ne tik tai, ką sako oficialūs reikalavimai, bet ir kaip žmonių elgesys atrodo realybėje.
Pradėkime nuo to, kad oficialiais šalies pateikiamais duomenimis vieną skiepo dozę yra gavę 83,5 proc. žmonių virš 12 metų. 78,47 proc. žmonių virš 12 metų yra pilnai pasiskiepiję. Trečią skiepo dozę Italijoje jau gavo 7,34 pro. žmonių virš 12 metų. Iš viso Italijoje nuo Covid-19 mirė daugiau nei 130 tūkstančių žmonių. Žmonės čia vis dar serga ir vis dar miršta ir, žinoma, didesnėje Italijos dalyje dar vasara, o skaičiai, panašu, dažniausiai šokteli orams atšalus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad gyvenimas vyksta kone pilnu tempu, skaičiai atrodo valdomi.
Italijos regionai pagal sergamumo rodiklius skirstomi į zonas, kurių kiekviena turi savo elgesio scenarijus. Šiuo metu visi regionai, išskyrus Siciliją, priklauso baltajai, geriausiai, zonai. Sicilija – geltonajai, šiek tiek blogesnei.
Baltajai zonai priklausantys regionai turi visišką judėjimo laisvę, visos paslaugos ir pramogos yra prieinamos, tačiau daug kur taikomi ribojimai – tokie, kaip žmonių skaičiaus ribojimas – žmonių skaičius patalpoje, žmonių skaičius prie staliuko restorano viduje ir taip toliau. Kaukės privalomos visur viduje, o rekomenduojamos lauke, kai neišeina sukurti saugių atstumų. Žaliojo paso reikia valgant maitinimo įstaigos viduje, renginiuose, muziejuose, sporto klubuose, baseinuose, spa centruose ir taip toliau.
Geltonajai zonai priklausantys regionai turi judėjimo laisvę, kaukės privalomos ir viduje, ir lauke – ir vis tiek primygtinai prašoma laikytis atstumų. Čia griežčiau ribojamas žmonių skaičius veiklose ir griežčiau nustatomi atstumai. Veikia dauguma paslaugų ir pramogų, bet kaip ir baltojoje zonoje, dauguma jų reikalauja žaliojo paso.
Blogesnio scenarijaus zonose prasideda judėjimo laisvių varžymai ir vis mažiau prieinamos paslaugos.
Bet gana apie skaičius ir raštu užrašytas taisykles. Pasikalbėkime apie tai, kaip visa tai atrodo tikrame gyvenime grynai iš mano asmeninės patirties, pervažiuojant Italiją nuo šiaurės iki pietų, pastaruosiuose pasilikus.
Pradėkime nuo žaliojo paso. Iš vietų, kuriose šio reikalaujama, man teko lankytis muziejuose ir restoranuose. Kitokių paslaugų, reikalaujančių imuniteto įrodymo, kol kas tiesiog neprisireikė. Iš visų aplankytų restoranų, tik viename, esančiame kaimų kaime, tokiame su dviem trobomis, mūsų dokumentų nepatikrino. Tačiau patikrino absoliučiai visuose likusiuose. Ne šiaip pažiūrėjo – nuskanavo, kai kur sutikrino su dokumentais. Muziejuose vakcinacijos įrodymą taip pat tikrino. Pastebėjimas toks, kad kuo prabangesnė, geresnė, išmanesnė vieta, tuo kruopščiau tikrina. 3 Michelin žvaigždžių restorane įėjimas į patalpas atrodė taip: žaliųjų pasų patikrinimas, temperatūros matavimas, privalomas rankų dezinfekavimas, kaukės dezinfekavimas, vėliau ją įdedant į voką, kad žmogus nekištų kur pakliūva. Kitame prabangiame restorane dezinfekcinio skysčio buteliukas stovėjo ant kiekvieno staliuko, taip pat buvo matuojama temperatūra, o vieni svečiai buvo išprašyti. Patikrinus jų testavimosi dokumentus, mat buvo nesiskiepiję, pasirodė, kad testo galiojimo laikas jau pasibaigęs. Jie buvo pakviesti sugrįžti kitą kartą.
Kaukės. Ko gero daugiausiai susižavėjimo man sukėlęs dalykas. Regione, kur šiuo metu esu apsistojusi, jos privalomos tik patalpų viduje, ir turiu pasakyti, kad per visą laikotarpį matytų iškištų nosių skaičius vis dar nepriaugo iki to, kurį sutikdavau eiliniame prekybcentryje Lietuvoje per vieną užėjimą. Iškišusių nosis čia pasitaiko ypač mažai. Per laiką vieną kitą pastebėjau, bet tvirta dauguma tiesiog to nedaro. Negana to, savanoriškai kaukes išsitraukia ir užsideda lauke, esant didesniems žmonių susibūrimams. Ne kažkokiems ypatingiems, tiesiog eini gatve – ir joje pasirodo esant daugiau žmonių. Ir viskas, kaukė ant nosies. Niekas neverčia, pavieniai to nedaro, bet apčiuopiamas ir didelis skaičius žmonių kaukes užsideda. Keliaujant į galutinį šio mėnesio tašką teko apsistoti keliuose viešbučiuose arba butuose kaimo gilumose, kur namų šeimininkai, aprodydami kambarius, dėvėjo kaukes. Žmonių – tik mes ir jie. Kitų lankytojų nebuvo, artimiausi kaimynai toli. Niekas nepamatytų. Bet kaukes jie užsideda dėl savęs.
Rankų dezinfekavimas. Kaip ir Lietuvoje, prie įėjimų į parduotuves, visur yra dezinfekcinio skysčio. Priešingai nei Lietuvoje, jais nepasinaudojus, darbuotojos paprašo grįžti ir tai padaryti.
Kalbant apie malonesnius dalykus, savaitgaliais gatvės pilnos žmonių, vakarais ar pietų metų restoranai ir barai klega, gyvenimas iš tikrųjų vyksta – tokį pastebėjimą buvo pateikę keletas pasakorių ir su šituo negaliu nesutikti. Panašu, kad žmonės nori gyventi ir gyvena. Tai, ko pasakoriai nepapasakoja – tai kad šalis tai daro saugaus ir atsakingo elgesio kaina.
Ar yra Italijoje pandemijos ir skiepų skeptikų? Nors savo akimis jų nemačiau, tačiau jų palikimą matyti teko. Ant keleto sienų pastebėjau vandalų pripeiziota apie kovidinę diktatūrą ir pandemijos sulyginimą su fašizmu. Taip pat ir Italijoje buvo organizuojami protestai prieš vakcinacijas, čia taip pat buvo apieškomi potencialiai agresyviai ir nusikalstamai nusiteikę organizatoriai bei dalyviai (juokinga, kad kaip ir Lietuvoje, Italijoje jie taip pat yra pamilę Telegram socialinį tinklą). Policija turėjo žinių apie jų norimus panaudoti ginklus ir kitus neleistinus veiksmus. Panašu, kad sąmokslo teoretikai ir neskiepai visame pasaulyje veikia tomis pačiomis formomis: agresija bei vandalizmas. Vis dėlto, skaičiai sako, kad Italijoje tokių tikrai mažuma ir ko gero šalis apie pandemijos rimtumą pasimokė skaudžiuoju būdu.
Viena iš internetinių kliedėtojų sakė, kad vaikščiojo po prekybcentrį Italijoje be kaukės ir niekas jai jos neliepė užsidėti – tik keliskart priėję klausė, ar kaukės neturi. Kažkas atsakė: „Kvaile tu, tai ir reiškė, kad prašoma ją užsidėti.“ Taip kažkaip ir ridenasi per gyvenimą kai kurie žmonės nesigaudydami. O kas liūdniausia, kad kol ant tokių nepradedi staugti ir neįvedi tvarkos kaip kariuomenėje, tol jie nieku gyvu protingai nesielgs savo noru.
Numanau, kad kitose šalyse, apie kurias legendos sklando, taisyklių ir realaus jų pritaikymo ne ką mažiau.
