Dievaži, tikrai nesu santykių ekspertė, bet, patikėkite, žinau apie ką kalbu. Esu turėjusi bent keletą skausmingų skyrybų su partneriais. Nesvarbu, ar aš apsisprendžiau išeiti iš santykių ar, aš buvau išduota, palikta – skausmas toks pat. Tik tiek, kad mane visada gelbėjo tikėjimas meile. Esu įsitikinusi, kad skyrybos nėra nesėkmė. Skyrybos atveria kelius ateiti kažkam naujo, kažkam geresnio, o tai yra didžiulis džiaugsmas. Tokie įsitikinimai neleido sugniuždyti manęs, kad ir po dar vienų, eilinių skyrybų.
Žinau, kad jeigu šiuo metu išgyveni išsiskyrimą, viršuje esantys mano įsitikinimai gali pasirodyti esantys bespalviai tauškalai. Bet mano užduotis ir nėra tave įtikinti patikėti meile iš naujo. Šio teksto tikslas – įkvėpti ir priminti, kad su tavimi yra viskas gerai ir tau pavyks išgyventi šį skausmingą laiką. Todėl turiu troškimą pasidalinti tuo, kas man padėjo pamiršti savo buvusius, kaskart kai su jais išsiskirdavau. Taip, mano gyvenime būta ne vieno vyro, su kuriuo yra tekę pasukti skirtingais keliais. To nė kiek nesigėdiju, nes įgavau patirties ir apsčiai pamokų, kurios dabar mane veda į grynesnį santykį su savimi!
Tad, kaip pamiršti savo buvusį ar buvusią? Kaip pradėti gyventi bei kurti savo gyvenimą? Štai keli patarimai:
Jokio kontakto su ex
Tik išsiskyrus geriausiai yra neturėti jokio kontakto su buvusiuoju ar buvusiąja (jeigu įmanoma tai padaryti). Atvirai? Aš visus savo buvusiuosius užblokuodavau visose socialinėse medijose. Nenorėdavau žinoti, nei ką jie veikia, nei su kuo jie leidžia laiką.
Galima pamanyti, jog elgdavausi vaikiškai. Tačiau, tiesą pasakius, kaskart tokiu savo elgesiu pasirinkdavau save. Pasirinkdavau pasirūpinti savimi ir domėtis tik savo gyvenimu. Kitas dalykas, kai apsispręsdavau nustoti bendrauti su ex, kaipmat pajausdavau, jog judu į priekį, praeitį palikdama praeičiai.
Taigi, drąsiai blokuokite, nesekite socialinėse medijose. Tai yra jūsų gyvenimas ir jūs darote ką norite, nesvarbu ką buvusysis ar buvusioji pamanys. Važiuojam!
Kai susikaupia emocijos – išliekite jas
Gedėjimo procesas yra nepaprastai reikalingas, jeigu norime atgauti psichologinę pusiausvyrą. Sigmundas Freudas tai pavadino – „gedulo darbu“. Štai ką jis sakė:
„Patyrus sukrėtimą, pavyzdžiui, netekus mylimo žmogaus, neįmanoma iškart susitaikyti su netektimi. Reikalingas kurį laiką trunkantis nepaprastai skausmingų išgyvenimų ir vidinių pokyčių laikotarpis, kol susitaikoma su realybe. Gedulo darbas yra daug energijos reikalaująs procesas, per kurį užplūsta daug prisiminimų, vaizdinių ir labai stiprių jausmų, žmogus mažiau domisi aplinkiniu pasauliu ir tik laipsniškai pajėgia vėl į jį sugrįžti.“
Paradoksalu, tačiau tam, kad nustotume kentėti, reikia leisti sau pakentėti. Po visų įvykusių skyrybų, neleisdavau sau išbūti skausme. Bėgdavau nuo kančios į darbą, studijas, vakarėlius. Po paskutiniųjų skyrybų sau pasakiau: išbūsiu visame skausme, viena pati.
Žinoma, šalia buvo psichoterapeutė, draugės, mama, bet, kad ir kaip bebūtų su visu tuo kas dėjosi mano viduje, privalėjau išbūti viena. Būdavo dienų, kai gedėdavau taip smarkiai, jog imdavau kaukti. Iš manęs liejosi susikaupusios per ilgą laiką ir springti vertusios emocijos: pyktis, apmaudas, nusivylimas, liūdesys, neviltis, bejėgiškumas. Buvo siaubingai nemalonu. Tačiau tik po to, kai išbuvau kančioje, po truputį ėmiau atsitiesti ir palaipsniui ėmė kauptis jėgos kurti savo gyvenimą. Turiu prisipažinti, kad ir dabar būna, jog ašaroju dėl to, kas įvyko mano praeityje. Vis prisimenu nuoskaudas, užplūsta ilgesys vienam ar kitam žmogui, todėl imu ir susigraudinu. Tiesa, tai nutinka vis rečiau, bet nutinka. Leidžiu būti šiai emocijai. Išbūnu, paleidžiu, kitą dieną atsibundu jau kitokios nuotaikos ir būsenos.
Išlieti visas emocijas yra privaloma, jeigu norite tapti laimingais ir kurti savo gyvenimą pilnomis saujomis. Visada galite bėgti nuo jausmų, kuriuos išgyvenate, bet tuomet teks prisiimti atsakomybę už dvigubą ar net trigubą skausmą, kurį vis tiek kažkada reikės išjausti.
Ir, jeigu užplūs noras verkti praėjus ilgam laikui po skyrybų – verkite. Darykite, kaip aš: bevaikštant, pasileiskite graudžią muziką ir drąsiai ašarokite!
Veikla
Nors visada sakau, nebėkite nuo jausmų, pavyzdžiui, į darboholizmą, tačiau tuo pačiu skatinu susirasti veiklą, kuri leistų nukreipti mintis.
Man padėjo darbas. Pradėjau daugiau rašyti, kas tapo savotiška terapija. Ėmiau daugiau skaityti knygų, kas padėjo įsigilinti į save. Staiga susidomėjau fotografija ir video kūrimu, kas tapo savęs išraiška. Galų gale, pradėjau iš esmės veikti, tai kas man kelia džiaugsmą. Tai mano mintis nukreipė pozityvia linkme.
Žmonės, aplinka, veikla gali padėti išgyventi tame, kame esi. Manau, kad nereikėtų tūnoti vien tose mintyse apie santykius, betarpiškai juos analizuojant. Laiko vis vien neatsuksite atgal. Geriau kreiptis pas specialistą ir ten išsakyti visas mintis, kurios neramina. O jeigu neturite tokios galimybės, minčių išrašymas ir/ar draugai tikrai padės susitvarkyti su tuo, kas dedasi galvoje.
Tai jūsų laikas, jūsų gyvenimas, kurį galite kurti taip, kaip tik norisi prie nieko nesitaikant. Išnaudokite šią galimybę, nes ji gali netrukus baigtis!
Kai sustiprėsite – reflektuokite
Žinau, kad norisi kuo mažiau mąstyti apie buvusį ar buvusiąją. Kita vertus, jeigu norisi greičiau priimti susidariusią situaciją – reflektuokite apie skyrybas.
Pagalvokite racionaliai: kodėl išsiskyrėte, kas santykiuose nebuvo gerai, ką sužinojote apie save būnant partnerystėje, kokias žinias galima pritaikyti kituose santykiuose, kurie neišvengiamai nutiks?
Ką daryti su prisiminimais, kurie širdį virpina? Laikykite savyje, jų atsisakyti nereikia. Gražūs prisiminimai liks, o ir tas žmogus niekur nedings iš širdies. Ilgėtis žmogaus taip pat yra absoliučiai normalu. Tačiau visada prisiminkite, KODĖL išsiskyrėte.
Kaip jau supratote, leidžiu sau ilgėtis kai kurių buvusių, juk tai žmonės, su kuriais turėjau ir nuostabių akimirkų. Tačiau visada prisimenu, KODĖL išsiskyriau. Tai man padeda judėti į priekį ir nesistengti iš naujo užmegzti kontakto, kai jaučiuosi vieniša.
Taip pat, reflektuojant gali ateiti supratimas, jog jūsų širdis nebuvo sudaužyta. Ji yra sveika. Jūsų lūkesčiai buvo sudaužyti. O štai čia, galima įžvelgti puikią pamoką – neišsikelti lūkesčių. Kai gyvename tik lūkesčių vedini, o ne realybe, esame pasmerkti amžinam nusivylimui. Tad paklauskite savęs, ar norite gyventi amžiname nusivylimų verpete?
Pabaigai
Taip, meilė kartais skaudina. Pasibaigus jai, apima dar stipresnis liūdesys. Bet, kaip Maya Angelou sakė: nenustok tikėti meile dar ir dar kartą.
