Dieną ar dvi prieš išvažiuojant dešimt minučių iki darbo pabaigos, užbėgau į knygyną. Taigi, supratau, kad realistiškai turiu kokias šešias minutes, kad nestatyčiau pardavėjos į nepatogią vietą. Tos dienos buvo siaubingai užimtos, reikėjo pasidaryti krūvą darbų, kuriuos įmanoma pasidaryti tik fiziškai būnant vietoje, ir tos dešimt minučių prieš knygyno darbo pabaigą buvo geriausia, ką sukrapščiau.
Kaip išsirinkau amerikiečių autorės Christina Baker Kline knygą „Ištremtos“, aš nė nelabai atsimenu. Kaip per miglą: bėgioju tarp knygų lentynų, pritupiu prie naujienų, grįžtu prie akcijų, atsiduriu prie klasikos, o tada ant prakasų prie geriausiai įvertintų knygų. Griebiu pagal viršelį, žvairuodama bandau permesti siužetą, nes kita akimi žiūriu Goodreads platformą – įvertinimą ir, svarbiausia, ar nesu tos knygos skaičiusi. Goodreads daugiausiai ir naudoju tam, kad susitikrinčiau, ką skaičiau, o ko dar ne, būtent dėl šitos funkcijos platformą naudoti ir pradėjau, tik pradėjusi rašyti knygų apžvalgas tvirčiau apgalvoju įvertinimą ir palieku nuorodą į savo apžvalgas. Bet daug skaitant būtent nepasimesti tarp to, ką jau esi skaitęs, yra iššūkis. Visko atsiminti neįmanoma, atsimeni greičiau jau mažumą nei viską. Ir čia nėra nieko blogo. Jei skaitydamas išgyvenai kitą gyvenimą, gali sakyti, kad knyga atliko savo darbą – ne visos jos turi įsiminti visam gyvenimui.
Taigi, pastarosios knygos įvertinimas buvo labai neblogas – 4,1 žvaigždutės – skaičiusi aš jos nebuvau, juolab, kad knyga vos šių metų leidimo. Tai ir pagriebiau. Tik jau būdama Italijoje, paėmusi knygą skaityti (išsirenku akluoju būdu, nebent prieš tai buvusi knyga pasirodo emociškai ar kitaip labai sunki, tada kitos sąmoningai paieškau kiek lengvesnės), pagalvojau, kad gal aš ją rinkausi ir pagal turinį – nes siužetas vyksta laikais, kurie istoriškai man yra vieni įdomiausių. Australijos apgyvendinimas kaliniais iš Anglijos yra viena tų temų, kuria esu išklausiusi dešimtis dokumentikų ir perskaičiusi ne vieną romaną, sukurtą remiantis istoriniais faktais. Bet net jei rinkausi šitą knygą pagal turinį ir tematika, visiškai to nepamenu.
Be jokios abejonės, šios temos motina, virtuozė yra Colleen McCullough. Bet apie tai jau tiek kartų esu šnekėjusi, kad nebenoriu kartotis. Atsivertusi turėjau esminį klausimą: ar tai nebus viso to, ką jau esu skaičiusi, pakartojimas. Vargšai ir neteisingai apkaltinti kaliniai, aplink – keli tikri blogiukai, bet užvis žiauriausi – jūreiviai ir prižiūrėtojai. Na, žinoma, ir turtingieji bei kilmingieji anglai, jie taip pat žiaurūs. Išskyrus kokius porą, kurie veikia kaip gerieji personažai. Deja, bent jau šita prasme knyga manęs nenudžiugino. Tai dar viena tokia istorija. Tokia, kaip bet kuri kita. Sunku lipti į ringą, kur geriausiasis jau išrinktas, ir tekartoti tai, ką daro jis.
Prie nemalonių įspūdžių pridėčiau ir tai, kad knyga pernelyg gausi spausdinimo klaidų. Ko gero, jei bus kitas leidimas, jas ištaisys, o jos nėra baisiausiai rėžiančios akį ir į knygos vidurį dingsta, be to, į tokius dalykus aš apskritai linkusi pažiūrėti per pirštus, nes žinau, kad leidinį be klaidos išleisti praktiškai neįmanoma. Tačiau čia, sakyčiau, truputį per daug, tiek – kad jau norisi paminėti.
O kas gero? Gero tai, kad nė kiek nesigailiu knygą perskaičiusi. Iš maloniai nustebinusių vingių – staigus pagrindinės herojės pasikeitimas knygos eigoje. Kai jau maždaug žinai, kaip ir kas klostysis, kiekvienas netikėtumas džiugina. Be to, tai tokio iš tiesų lengvo, malonaus skaitymo knyga ir tiems, kas nėra supažindintas su europietiškuoju Australijos apgyvendinimu, bus ir žinių šaltinis. Tai iš tikrųjų paremta istoriniais faktais, nors ir pasirinktas iki skausmo žinomas ir numanomas istorijos modelis.
Nepaisant visos kritikos, knygą vertinu 4 žvaigždutėmis iš 5 ir rekomenduoju skaityti arba tiems, kas nori malonaus, lengvo, galvos nesukančio kokybiško skaitymo, arba tiems, kurie perskaitytų bet ką šia tema, arba tiems, kas su tema dar apskritai nėra susipažinę – ir tokiu atveju tai nebūtų taip banaliai žinoma.
