Maždaug tokią matau moterį vadovę, moterį lyderę, kuriai norėčiau paklusti, ir kurią man norėtųsi gerbti. Deja, moterų lyderių vyrų dominuojamame patriarchaliniame pasaulyje yra gerokai per mažai.
Mano geriausi buvę vadovai ir autoritetai visi buvo vyrai, tačiau tai galima būtų priskirti tiesiog taip susiklosčiusioms aplinkybėms ir atsitiktinumui. Vis dėlto manau, kad lyderės moterys (tos jau tikrai puikiai išlavintosios) turi ne prastesnius vadovavimo įgūdžius.
Norėdama susidaryti pilnesnį vaizdą, ieškau statistikos. Mane taip pat visada domina Skandinavija (nes čia gyvenu) versus Lietuva.
Švedijos statistikos departamento duomenys byloja, kad 40 proc. moterų užima vadovaujančias pozicijas, o likę 60 proc. – vyrai. Švedai nėra itin patenkinti tokia statistika, nes šalyje vyrauja jämställdhet – lygybės tarp vyrų ir moterų įstatymas. Švedai norėtų, kad toks pasidalijimas būtų 50/50, tik tada jis bus lygiavertis ir pilnai priimtinas. Tai yra šalis, kuri jau keletą dešimtmečių kruopščiai, nuodugniai, kantriai ir persistyviai kovoja už lygias teises absoliučiai visose srityse ir aspektuose.
O skaičiai Lietuvoje tokie: šiuo metu Lietuvoje moterys vadovauja 30 proc. Lietuvos įmonių. Skirtinguose veiklos sektoriuose šis skaičius svyruoja nuo 12 proc. iki 60 proc.
Noriu giliau pačiupinėti kontekstą, todėl domiuosi Turkijoje vyraujančia statistika.
Kodėl Turkija? Nes laikau ją dar labiau patriarchaline šalimi nei Lietuva.
Čia moterų, užimančių vadovaujančias pareigas, yra tik 17 proc. Lietuva atsiduria kažkur tarp Švedijos ir Turkijos, ir, turint omeny Lietuvos patriarchalinę santvarką, tai, ko gero, yra neprastas rezultatas.
Kaip čia taip susiklostė, kad nėra itin populiaru moteriai vadovauti ir lyderiauti?
Tai lemia visuomenėje vyraujantys stereotipai, požiūris į moterį, kaip vadovę, patriarchalinis aspektas, mergaičių auklėjimas, tam tikros moterų charakterio savybės, nulemiančios, kad jos jaučia gerokai mažesnį vidinį poreikį konkuruoti ir mieliau renkasi ramesnes pozicijas.
Tam, kad, būdama moterimi, pasiektum bent kažkokių minimalių rezultatų patriarchalinėje visuomenėje, reikia gana stipriai nebijoti tapti „blogąja mergaite“ ir susitaikyti su tuo, kad dalis visuomenės tave pasmerks, nes jiems yra patogesnė „gerosios mergaitės“ pozicija – tai grubiai tokia, kuri nesimaišo po kojomis, ne, kaip sakoma, proto bokštas, šiaip netrukdo ir daugiausiai tupinėja prie vaikų ir puodų.
Mergaitėms nuo pat mažų dienų yra kalama į galvą, kad reikia būti „gerai mergaitei“. Jos ugdomos būti nuolankios, paklusnios ir lengvai valdomos, pasyvios ir neišsišokančios, nes tada bus patogiau jas valdyti ir kontroliuoti.
Atsimenate posakį „geroms mergaitėms – dangus, blogoms – viskas“? Jis ne iš piršto laužtas.
Kad atsidurčiau ten, kur esu šiandien, man reikėjo nemenkai pakoreguoti, visų pirma, savo pačios požiūrį į save, visų antra – ignoruoti aplinkinių primetamą nuomonę apie moteris bei jų rolę pasaulyje. Kisdama savo darbiniuose vaidmenyse ir kopdama karjeros laiptais, lygiagrečiai mačiau ir mokiausi, kaip kinta aplinkinių žmonių požiūris į mane.
Dabar apie ne itin malonias dalis, kai esi moteris – lyderė vyrų dominuojančiame (mano atveju) verslo pasaulyje. Esu daug kartų įvairiuose kontekstuose susidūrusi su menkinančiu požiūriu vien dėlto, kad esu moteris. Neretai būdavau vienintelė moteris patalpoje, bet tai manęs iš esmės netrikdo.
Yra pasitaikę, kada mano nuomonė buvo kvestionuojama vien dėl to, kad esu moteris. Kartais man buvo demonstratyviai atsisakoma paspausti ranką, taip ne itin delikačiai užsimenant, kad esu žemesnio rango, nes gimiau moterimi. Esu patyrusi nusistebėjimą savo proto ar nuovokumo galimybėmis čia pat man surengiant nedidelį testą (nejuokauju, ne vieną kartą). Yra tekę girdėti komentarus, bandant neakivaizdžiai ir pasyviai agresyviai mane pašiepti ir sumenkinti. Tokie menkintojai dažnai nesuvokia, kad esu apdovanota šuns uosle ir gal net Šerloko Holmso gebėjimais tokią pasyvią agresija mikliai dekonstruoti, dėl ko ne tik visiškai prarandu pasitikėjimą tokią pastabą išsakiusia žmogysta, bet ir vizualiai įsmeigiu tam žmogui raudoną vėliavėlę.
Esu gerai užgrūdinta, todėl joks elgesys manęs jau nebestebina. Turiu užsiminti, kad mano minėta patirtis sukaupta skirtingose šalyse ir kontekstuose, tačiau daugiausiai tokią elgseną esu patyrusi būtent postsovietinio bloko šalyse. Peršasi išvada, kad kuo visuomenė labiau patriarchalinė, tuo labiau pro pirštus žiūrės į svarbias pareigas užimančią moterį.
Štai dalykai, kurie, mano nuomone, ne tik atspindi visuomenės požiūrį į moteris, bet ir šiek tiek pagrindžia, kodėl jos ten atsidūrė:
- Kaip rašiau aukščiau, moterys nėra tam ugdomos ir ruošiamos nuo vaikystės dėl vyraujančių tradicijų, stereotipų, galimai noro apsaugoti mergaites nuo įtampos ir konkurencinės kovos, tiesiog nemokėjimo, nežinojimo, baimės auklėti kitaip ir taip toliau. Čia panašiai kaip su rožiniais kaspinais: mergaitės privalomuoju būdu turi dėvėti rožinę spalvą, nes mergaitė. Mergaitė ir rožinė spalva yra itin tinkama kombinacija ir yra pageidautina taip sieti lytį su spalva. Yra nemąstoma outside the box.
- Moterys pernelyg emocionalios vadovaujančiai rolei – turint omeny moterų kitokį hormoninį foną ir ciklinius svyravimas, tą galima pateisinti, tačiau, užbėgdama už akių, noriu pridėti, kad tam gamta davė mums protą, kad galėtume su tomis emocijomis dirbti ir jas valdyti. Pasakysiu paprastai – ne kiekviena moteris yra nuo savo ciklo svyravimų priklausomas hormonų rinkinys, kurį reguliariai tampo isterinės konvulsijos ir kaprizų priepuoliai. Frazė „man šiandien pms‘as“ man asmeniškai atrodo, kaip labai nevykęs, savęs pačios kategorizavimas pagal lytį ir į save pačią nukreiptas seksistinis visiškai pritrenkiantis teiginys, darantis gėdą visai moterų giminei, ir kurį reikėtų nedelsiant išbaninti (aš neneigiu pms problematikos ar egzistavimo, aš kalbu apie negebėjimą ir specialų, tyčinį nemokėjimą spręsti problemos ją išpučiant bei dangstantis po masinėje kultūroje brukama fraze).
- Moterys pernelyg empatiškos vadovaujančiai rolei – čia yra tiesos. Norint dirbti „vyriškuoju“ būdu, reikia gebėti visiškai atsiriboti nuo emocijų taip, kaip atsiriboja chirurgas, atliekantis operaciją, o moterys, mano galva, turi dėl to sunkumų. Empatija dažnai trukdo, o ne padeda. Negalima, priėmus sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, jo gailėti ir vertinti per emocinę prizmę, galvojant, kad kur jis nabagas dabar eis. Kietas charakteris ir anti-emociškumas padeda ir tai yra tikrai išugdomos savybės.
- Moterys iškrenta iš vyrų lyderių konteksto – nes jų tiesiog mažiau. Kita vertus, būti moterimi, dirbančia vyrų dominuojančiame kolektyve ar aplinkoje, gali būti ne tik iššūkis, bet ir maloni, nebūtinai sudėtinga užduotis.
- Vyrai nenori/neleidžia ir neskatina moterų vadovių titulo – čia vėl turime patriarchalinį, anti-feministinį požiūrį.
- Lyčių stereotipai, ypač apie dirbančias motinas: yra manoma ir primetama, kad jeigu turima vaikų, moters prioritetas ir didžioji dalis skiriamo laiko turėtų būti šeimai.
- Moterys iš esmės laikomos lankstesnėmis ir labiau empatiškomis nei vyrai. Moteris, gebanti suderinti „moteriškąsias“ (lankstumas, empatija) ir „vyriškąsias“ (lyderystė) savybes, gali pasiekti daug.
O kas atsitinka, kai moteris tarsi negali užimti vadovaujančios pozicijos, bet jai tai pavyksta charakterio ir noro dėka? Ji tampa éminence grise – pilkuoju kardinolu. Tokią reakciją dažnai provokuoja diskriminacija, todėl moteris tampa tuo, kuris operuoja užkulisiuose ir nėra matomas, tačiau ne mažiau įtakingas. Kaip oficialus lyderis eminence grise nebūna pripažintas.
Beieškodama medžiagos straipsniui, užtikau Agnės Ališauskaitės bakalaurinį darbą, analizavusį lyčių stereotipus Švedijoje ir Lietuvoje, kuriame labai gražiai atsispindi patriarchališkumo ir nelygybės poveikis moterų vadovių skaičiui. Supaprastinus ir sutrumpinus: Skandinavija, prieš keletą dešimtmečių įdiegusi lygias teises (moterys lygios vyrams socialiniu, ekonominiu, psichologiniu, socialiniu ir kitais aspektais), šiandien džiaugiasi žymiai didesniu moterų lyderiu skaičiumi, nei Lietuva.
Agnės atliktas tyrimas parodė, kad lyčių stereotipai vyrauja visose gyvenimo srityse ir yra labai panašūs tiek Lietuvos, tiek Švedijos visuomenėse. Esminiai skirtumai – Švedijoje, skirtingai nei Lietuvoje (66 proc.), daugiau nei per pusę mažesnis procentas moterų (30 proc.) užsiima maisto gaminimu, nes sulaukia didesnės pagalbos iš vyrų. Didesnė dalis Lietuvos (90 proc.) negu Švedijos (70 proc.) tiriamųjų nurodė, kad stereotipai gali daryti įtaką individo gyvenimo būdui. To priežastis galėjo būti vyraujantis laisvesnis gyvenimo būdas Švedijos valstybėje, kai visuomenės nariai mažiau nerimauja dėl kitų asmenų nuomonės.
Taip pat aptikau mokslininkės Dr. Agnės Kajackaitės, tyrinėjančios lyčių roles ir pasidalijimus klausimus, medžiagą. Agnė teigia, kad moterys linkusios mažiau konkuruoti, o taip pat darbo rinkose yra diskriminuojamos. Moterys kur kas daugiau laiko skiria šeimai, vaikams ir namų priežiūrai.
Moterų nemokėjimas lyderiauti ir vadovauti yra įgyjamas, o ne įgimstamas. Jei auginsi mergaitę, kuriai sakysi, kad ji gali pasiekti savo svajonių, jos požiūris ir rezultatai bus kitokie. Įdomu tai, kad mergaitės, augusios su broliais, yra labiau linkusios rinktis lyderiaujančias, didesnės atsakomybės pozicijas.
Kaip tad pakeisti ir pagerinti situaciją Lietuvoje? Negėdinant ir nesmerkiant moterų, teikiančių prioritetą darbui, o ne vyrui ir vaikams, siekiant lygių teisių tarp lyčių bei auklėjant mergaites kitokiu – ne stereotipiniu – būdu.
