Mano sūnus atpažįsta vaivorykštės vėliavą nuo kokių aštuonerių metų amžiaus, kada pirmąkart jį trumpam nusivedžiau į gay pride eitynes Stokholme. Vėliau jau jiems nuo kokios penktos klasės aiškino mokykloje, kas yra LGBTQ+, kaip tas trumpinys šifruojasi, ir kad Švedija yra šalis, kurioje visi lygūs ir čia vyrauja tolerancija ir pagarba visoms seksualinėms orientacijoms.

Man niekada nekilo problemų paaiškinti sūnui, kas yra homoseksualumas ir aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tai turėtų būti problema.

Kai iš šono žiūriu į situaciją Lietuvoje ir (ne)toleranciją kitokiems, man darosi nelabai malonu, kartais gėda.

Eisenos, protestai, maršai, jau net nebeaišku, prieš ką. Kartais atrodo, kad šeimamaršininkai jau nebežino, apie ką skųstis ir prieš ką maištauti. Gerai rašė Paulius Jurkevičius paskutiniame savo tekste apie „ponus anti-kaspapuola“: reikia kovoti, nes reikia ginti.

Vieną dieną prieš, suprantate, gėjus ir lesbietes demonstruojasi, kitą – prieš galimybių pasus. Ką dar naujo susigalvos? Galima, pvz., pradėt protestuot prieš tai, kad Lietuvoje daug lyja, negalima šitaip, kur matyta. Lyja ir lyja be perstojo. Lyg ne Lietuva būtų o koks monsūnų nusiaubtas Taivanis.

Apie terminus „tradicinis“ ir „netradicinis“. „Tradicinė šeima“ versus „netradicinė šeima“.

O kas yra tradicinis, prašau sakykite? Šeimamaršininkams tinkamas? Šabloniškas? Standartinis? Konformistinis? Paklusnus ir neišsišokantis?

Man toks vertinimas atrodo ribotas, siauras, bukas ir stereotipizuotas.

Netolerancija LGBTQ+ žmonėms Lietuvoje manęs iš esmės nestebina dėl kelių dalykų. Ji ateina iš klaikiai stereotipinio ir siauro auklėjimo, stereotipinės pasaulėvokos brukimo, atvirumo nebuvimo, negebėjimo kalbėti be gėdos apie dalykus, dažnai dėl elementaraus neišmanymo.

Lietuvoje aš apskritai pasigendu lyčiai neutralaus auklėjimo, pagarbos kitokiam kūnui, pasaulėžiūrai, mąstymui, seksualinei orientacijai, suvokimui, pasaulėvokai, išvaizdai ir principams. Vaikai auga ir atranda dalykus patys, o nedažnai ir ranką prieš save pakelia, nes negeba priimti fakto, kad jie – kitokie, o jeigu ir priima tą suvokimą ir save, jų greičiausiai laukia ilgas ir sunkus gyvenimas homofobiškoje valstybėje. Buvimas homoseksualiu nėra pasirinkimas, su tuo gimstama lygiai kaip gimstama tam tikros lyties. Ar dar būnant motinos kiaušialąstėje siuntėte pageidavimą ponui dievui, kuo norite gimti? Ne. Tokie dalykai yra duotybė, ne pasirinkimas.

Dabar apie Švediją, kurioje jau daug metų gyvenu. Apskritai, ne tik Švedija, Skandinavija garsėja kaip šalis, itin liberaliai nusiteikusi netradicinei šeimai. Skandinavija yra laikoma viena iš labiausiai LGBTQ+ draugiška šalių pasaulyje. Čia suvažiuoja ne tik įprastiniai imigrantai, bet ir labai daug homoseksualų, kurie bėgo iš savo gimtos šalies, nes ten nebuvo toleruojami, dažnai net persekiojami. ILGA-Europe asociacija vykdo kasmetinį šalių vertinimą vadinamame Rainbow Europe. Švedija buvo 7 iš 49 šalių. Lietuva pagal šį vertinimą yra 34 vietoje iš 49. Istoriškai Švedija šį kelią pradėjo dar 1979 metais, kada vietinė Socialstyrelsen priėmė sprendimą, kad homoseksualumas nėra psichinė liga ar diagnozė. O po to dalykai vystėsi greitai ir efektyviai: 1987 buvo legaliai uždrausta diskriminuoti homoseksualus darbo ir viešojo sektoriaus kontekste. Partnerystes buvo galima registruoti jau 1995. 2003 priimtas pakeitimas konstitucijoje, draudžiantis hate speech prieš seksualinę orientaciją. Tais pačiais metais tos pačios lyties poros gauna leidimą įsivaikinti, o nuo 2009 galima santuoka.

Šį kartą pakalbinu atvirai homoseksualią Danijos lietuvę Rūtą, kuri maloniai sutiko pasidalinti ir atskleisti praktinius subtilumus gyvenant Skandinavijoje. Rūta, 33 metų amžiaus lietuvaitė, dirbanti IT srityje projektų vadove, gyvena Kopenhagoje kartu su savo partnere Vibeke, dirbančia pastore Danijos Liuteronų bažnyčioje.

– Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje vyrauja tokia aršiai homofobiška aplinka? Ar tai neišprusimas, nežinojimas?

– Manau, kad Lietuva ir lietuviai labai priešiškai žiūri į bet kokius skirtumus žmonėse tiek dėl sudėtingos šalies istorijos, trėmimų, tiek dėl elementaraus nepasitikėjimo. Žmonės bijo kitokių, įskaitant ir LGBTQ+. Tas pats juk yra ir dėl požiūrio į kitas tautybes, religijas, rases ir t.t. Įtaką daro ir tai, jog žmonės tiesiogiai nepažįsta savo rate LGBTQ+ žmonių, iš to atsiranda tie „kitokie“. Manau, kad lietuviai turi daug nežinios ir baimės.

Aš stengiuosi gyventi man normalų gyvenimą – ramiai ir neslepiant kalbėti apie savo santykius, pasiimti savo partnerę kartu, kai važiuoju į Lietuvą ar šeimos šventes, priimti draugus ir gimines pas mus Kopenhagoje, atsakyti į kylančius mano aplinkai klausimus ir panašiai. Aš specialiai neprovokuoju diskusijos ar temos apskritai, tačiau neadaptuoju savęs pagal aplinką ir nesiderinu prie kitų lūkesčių. Tiesiog būnu savimi.

– Ar į Daniją išvažiavote būtent dėl homofobiško elgesio Lietuvoje, ar dėl kitų aplinkybių?

– Iš Lietuvos emigravau prieš kiek daugiau nei ketverius metus. Norėjau pasižiūrėti, kaip gyvena platesnių pažiūrų pasaulis, pamatyti tarptautinės darbo rinkos. Viena iš priežasčių taip pat buvo homoseksualių asmenų teisinio reguliavimo nebuvimas Lietuvoje – partnerystės nebuvimas, taip pat – aplinkos požiūris į LGBTQ+ bendruomenę. Lietuvoje turėjau mane priimančią aplinką, savo vadinamą socialinį burbulą – turėjau priimančius mane draugus, šeimos narius. Bet net ir tuomet tekdavo elgtis labai atsargiai.

Foto: Shutterstock

Pavyzdžiui, jeigu mano kolegos Lietuvoje nežinodavo apie mano santykius ir pradėdavome kalbėti, pvz. apie savaitgalį, man reikėdavo nuolatos slėpti, su kuo ir kur buvau. Arba negalėdavau kolegų pasikviesti pas mus į svečius, nes nenorėdavau sulaukti keistų klausimų. Tai labai vargindavo. Emigravau iš Lietuvos ir dėl susirasto gerai apmokamo darbo, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, nes ir Lietuvoje, dirbdama IT srityje, gerai uždirbdavau.

Gyvendama Danijoje aš panorėjus galiu su partnere susituokti net ir bažnyčioje, ir turėti visas teises bei pareigas, kurios ateina iš santuokos (mokesčių lengvatos, pensijos paveldimumas ir partnerės išlaikymas, vaikų išlaikymas išsiskyrus ir pan.), mes galime teoriškai turėti vaikų – visos dirbtinio apvaisinimo procedūros pirmam vaikui yra apmokamos valstybės. Psichologiškai jaučiuosi ramiai darbe neslėpdama savo partnerės vardo ar lyties, esu priimta ir mylima jos šeimos, ramiai galiu važiuoti į šeimos šventes, jaustis ramiai dėl sveikatos klausimų (kad ji jei reikės kritinėje situacijoje galės priimti sprendimus). Tiesiog jaustis ramiai kasdienybėje. Pavyzdžiui, lankome kartu lindyhop šokius, kur poros yra visokios – ir vyro/moters ir dviejų moterų ar dviejų vyrų. Čia neakcentuojama lytis, bet tik tas žmogus, kuris šokyje veda ir seka. Visi maži dalykai, kurie dažnam Lietuvoje atrodo kasdieniniai, LGBTQ+ žmonėms dažnai yra sunkiai pasiekiami, o dažnai net apskritai neįmanomi.

– Jūsų nuomone, kaip reikėtų pradėti keisti situaciją Lietuvoje? Nuo ko reikėtų pradėti?

– Manau, kad pokytis turėtų vykti vienu metu keliais frontais – yra svarbu pradėti tvarkyti teisinį reguliavimą – partnerystės įstatymą, kuris padėtų LGBTQ+ poroms elementariai jaustis teisiškai saugiau. Lietuvoje daug yra moterų porų, kurios kuria santykį ir augina kartu vaikus, bet ne biologinė mama neturi jokių nei teisių, nei pareigų. Pvz., mirus biologinei mamai, kita neturi jokių teisių į vaiką, nors vaiką ir augino kad ir 10 metų. Arba kitas variantas, abejoms kartu auginus vaikus ir išsiskyrus po 10 metų, ne biologinė vaiko mama neturi jokių teisių į bendravimą su vaiku ar pareigų vaiko išlaikymui.

Kartu, manau, pokytis turi vykti ir švietime – kalbant apie skirtingus žmones, skirtingas poras, mažinant patyčias mokyklose. Labai daug jaunų LGBTQ+ žmonių galvoja apie savižudybę, dažnai jiems labai sudėtinga mokyklose. Dar, padėtų jei LGBTQ+ žmonės būtų atviresni savo aplinkai – nes daugybė iš jų slepiasi nuo šeimos ir artimųjų. Manau pamačius, kad tavo artimas žmogus nors ir LGBT, bet yra toks pats kaip ir buvo, nuomonė apie LGBT irgi keičiasi.

Dėl teisinio reguliavimo – nėra partnerystės, nėra daug visokių teisių ir pareigų. Tarkime, jei aš turiu butą savo vardu Lietuvoje, ten gyvenu su partnere, tai mūsų vienintelis būstas, aš mirštu, ji paveldi butą pagal testamentą (bet jį sudaryti reikia pas notarą, tai irgi papildomos išlaidos ir žingsniai), ji vis tiek turi mokėti 15 proc. GPM buto vertės valstybei. Ir visokios kitokios situacijos, apie kurias dažnas lietuvis net nepagalvoja, ir neįvertina privilegijos, kurią jau turi.

– Ką pasakytumėt žmogui Lietuvoje, kuris galvoja, kad homoseksualumas yra tik išsidirbinėjimas? Ar manote, kad Lietuvoje religija turi įtakos LGBTQ+ žmonių atmetimui Lietuvoje?

– Didžioji dalis LGBTQ+ žmonių pereina per labai sudėtingą savęs priėmimo etapą. Man pačiai priėmimas savęs buvo gana sudėtingas ir tikrai ne savo noru pasirinktas, o tiesiog reikėjo priimti faktą, kad taip su manimi yra, ir kad viskas su tuo yra gerai. Daugiausia baimės save priimant būna būtent dėl aplinkinių reakcijos: kaip reaguos šeima, aplinka ir visuomenė, kaip reikės atlaikyti klausimus. Ir per kokius sunkumus turės praeiti šeima būtent dėl aplinkos spaudimo ir nepakantumo.

Manau kad katalikybė labai prisideda prie LGBTQ+ žmonių atmetimo, nes žmonėms sudėtinga pažiūrėti plačiau ir priimti artimą, katalikybėje vyrauja stiprios dogmos ir žmonių dažnai šiek tiek fanatiškas požiūris. Kadangi mano partnerė Danijoje dirba Danijos liuteronų bažnyčioje, aš matau, kad čia yra visai kitaip – daugiau tiesiog žmonių priėmimo tokie kokie jie yra, daugiau pakantumo, daugiau įvairovės. Daug mažiau teisimo ir pykčio kitokiam.

– Vadinama tradicinė šeima Lietuvoje ir netolerancija kitokiems. Ar Danija irgi praėjo tokį ganėtinai ilgą kelią ir adaptaciją?

– Nežinau ar ilgai Danija adaptavosi, bet čia visi mano pažįstami ir partnerės šeima žiūri į mus kaip ir į kokią kitą, įprastą porą – klausinėja ir apie vestuves, ir apie vaikus, nesijaučiu nei labiau išskiriama, nei nuvertinama. Tiesiog gyvenam savo gyvenimą ir tiek, kaip ir visos kitos poros.

– Ar matote savo ateitį Lietuvoje? Jeigu aplinkybės pasikeistų, ir reikėtų grįžti gyventi į Lietuvą, ar tam ryžtumėtės?

– Artimiausiu metu ateities Lietuvoje nematau – kuriame gyvenimą čia, Danijoje. Dažnai grįžtu į Lietuvą aplankyti šeimos ir draugų, ir man svarbu, kaip ir kas vyksta Lietuvoje, aš palaikau ten esančias iniciatyvas dėl partnerystės ir panašiai, bet šiuo metu, aš pasirinkusi gyventi ten, kur jaučiuosi saugiau. Kartais gaila, kad savo karjerą kuriu čia, mokesčius ir visą naudą visuomenei atiduodu čia. Aš labai tikiuosi, kad laikui bėgant aplinkybės Lietuvoje keisis, atsiras teisinis reguliavimas ir saugumas, bus galima svarstyti apie pagyvenimą ir Lietuvoje.