Todėl anuomet toks šaršalas ir kilo – bet jūs pagalvokite, ką tais laikais žmonės būtų pagalvoję, jei būtų pamatę, kaip šunimis ir kitais gyvūnais rūpinamasi 2021-aisiais. Na, gal nevisai tiksliai pasakiau – kokios galimybės yra pasirūpinti, gal taip tiksliau būtų sakyti, nes nors galimybės yra, pasirūpina tikrai ne visi.
Ir nė nekalbėsime apie tas gyvenimo liekanas, kurios užsiima gyvūnų skriaudimu. Mačiau ir nesėkmingai kartų šunų, ir su rūgštimi degintų, ir su išluptomis akimis. Ne, tai nebus apie juos, nes mano pasaulyje jie nėra žmonės, nėra verti, kad apie juos kalbėčiau ir nė ant jų bato nosies nusispjauti nesiteikčiau – per didelė jiems būtų garbė. Sadistams mano pasaulyje vietos, o juo labiau patogios, iškedentais patalais, nėra.
O štai apie ką galime pakalbėti, tai apie šunų entuziastus ar šiaip mylėtojus, kurie lyg ir nori gero, bet daugiausiai tiki kurčių ir aklų senolių išmintimi, sukramtyta jų bedantėmis šypsenomis. Tos visos teorijos apie šunų dominavimą, alfas ir betas, apie tai, kad žaisdami šunys imituoja žudymą, kad jei duosi kąsnelį prie stalo, šuns akyse kapituliavai kaip vadas, kad šuniui pasisiojus netinkamoje vietoje, reikia įgrūsti jo snukutį į pridarytą balą ir taip be pabaigos. Kai išgirstu šituos blėnis, žinau, kad mokslinės literatūros tie žmonės neskaito arba toji mokslinė literatūra – keliasdešimties metų senumo, ir žinau, kad taip pasitaiko net ir šunų treneriams. Taip – yra šunų trenerių, rekomenduojančių gyvūną auklėti elektra – nors moksliniai tyrimai kalba apie negrįžtamą žalą.
Panašiai galvoju apie visus tuos „labai mylinčius gyvūnus“, bet būtinai norinčio tik balto arba tik ilgaplaukio, arba tik suplotasnukio šuns. Žodžiu, myliu, bet tik tokį ir anokį – su daug sąlygų. Net jei sąlyga – veislės išsigimimai, kenkiantys sveikatai. Kaip, sakykime, šunys be nosių, kurie „taip mielai“ karkia eidami šiltesnę dieną.
Žinau, kad šia tema kalbėti – lygu susirasti begalę priešų, bet jeigu aš bijočiau susirasti priešų, negi Delfi mane spausdintų? Korektiškai kalba mokyklų aktų salėse, ten papasakoja apie tai, kad vaikai – tai lyg medžiai, kurių šakos stiebiasi į viršų, o aš kalbu tiesiai.
Britų rašytojos Kate Spicer knygą man leidykla atsiuntė dovanų. Ir šios, priešingai nei kitų, aš pati nesirinkau. Tiesą pasakius, jau perskaičius aprašymą buvau labai skeptiškai apie ją nusiteikusi, ir dukart gavusi pasiūlymą perskaityti, abukart atsisakiau. Tačiau ji vis tiek atsidūrė mano rankose ir pagalvojau, kad aš iš tiesų dažnai būnu užsispyrusi ožka, kuri gali metų metus neišbandyti kažko labai neblogo vien todėl, kad užsispyrimas ima viršų. Kaip visada pasitikrinau – knyga Goodreads platformoje įvertina 3,9 žvaigždutės, kas sąlyginai neblogai.
Po pirmojo puslapio buvau pasidariusi savo išvadas. Tai dar vienas banalus britiškas bandymas pakartoti Bridžitos Džouns ir Noting Hilo sėkmę. Britai tokių bandymų yra padarę begalę ir jie visi atrodo taip pat. Jei veikėja moteris – tai ji žioploka, negrabi, dažniausiai kur nors medijoje dirbanti senmergė, jei veikėjas vyras – tai jis dėvi mamos dovanotą kvailai atrodantį megztinį ir mušasi kaip maža mergaitė – mojuodamas ir tabaluodamas rankomis į priekį. Jis visai gražus, bet vis tiek nevykęs. Jos šaldytuve visada pasikorusi pelė arba ji tiesiog nemoka gaminti, o jis šoka, galvodamas, kad niekas nemato, kai galų gale pasirodo, kad kambaryje dar kažkas buvo. Nė išgerti nereikėjo, kad sukurčiau štai tokį standartinį britų bandymą.
Ši knyga – lygiai tokia pati. Tiek pats knygos scenarijus, tiek rašymo maniera – pati bjauriausia rašymo maniera pasaulyje. Su pretenzija, bet pretenzija ir lieka pretenzija, kai žmogui neduota. Tačiau jei būtų tik tiek – tai būtų eilinis baseino romanas, mėgstantiems 3 žvaigždučių viskas įskaičiuota Turkijoje. Nieko labai baisaus – tokios knygos turi savo skaitytoją ir to pakanka. Ko negaliu atleisti – tai tų visų šunų dominavimo teorijų ir kito elementaraus neišprusimo. Jei apie tai kalba Danutė iš Balbieriškio, Danutei galima atleisti. Jei apie tai rašai knygą – na, būk gera, nors mokslinių tyrimų išvadas paskaityk. To brudo knygoje labai nemažai ir būtent dėl jo aš vargais negalais knygą užbaigiau. Na, gerai, dar ir todėl, kad didesnę knygos dalį tiesiog nieko nevyko. Buvo galima ją sudėti į 20 puslapių ir niekas nebūtų pastebėjęs.
1 žvaigždutė iš 5 – nerekomenduoju gaišti laiko. Sakau su skaudančia širdimi, nes suprantu, kad tas, kas knygą man atsiuntė, tikėjosi, kad man, kaip šunų augintojai ir mylėtojai, patiks. Vertinu gerus norus.
