Kai kurie lietuvaičiai, žinoma, nesutiktų. Sakytų, kad jų akis labiau džiugina ukrainietės ar rusaitės, vėjyje besisklaidančiomis garbanomis, mirtinai pripurkštomis plaukų laku. Na, dėl skonio nesiginčijama. Bet mes čia apie patogumą. O lietuvės auklėtos mokytis, knygas skaityti ir būti geromis. Čia mes ir įgauname pranašumą. Vidutinė lietuvė – tai mokyta mergina, dažniausiai labai neprastai pabaigusi mokyklą, o ir universiteto ar kokios nors kolegijos diplomą dažna turi. Žodžiu, reikalų turite ne su kibiru ilgomis kojomis.

Lietuvės įpratusios savimi pasirūpinti. Svetimų pinigų čiulpikių, žinoma, pasitaiko kiekvienoje tautoje, bet mama, išlaikanti šeimą, tai ne šių feministinių laikų pramanas. Tai realybė iš tų laikų, kai Lietuvoje daug lengviau buvo rasti nusipirkti bananų, prie kurių stovėjo eilės, nei užtikti lyčių lygybę. Pijokas, geras, kai blaivas ir kai nesimuša, auksinių rankų žmogus, kurį kažkodėl apsikenčia ir aprūpina namų kampus laikanti žmona – ko gero, kiekvienas nors vieną tokią šeimą atsimintume, jei ne iš artimos aplinkos, tai gal iš kaimynų, draugų šeimų.

Įpratusios ne tik dirbti, bet ir rūpintis namais. Iki šiol moteris, nemokanti gaminti nors paprasčiausių kotletų, mūsų šalyje yra kaip koks cirko nelaimėlis su trimis kojomis. Tai reta, netikėta ir vis tiek kažkokia nesąmonė. Kaip tai nemoka? Tai tegu pasimoko – kuo vyrą maitins? Vaikus?

Vidutinė lietuvė spėja gražiai atrodyti, dirbti, auginti vaikus ir tvarkyti namus, pamaitinti šeimą ir dar knygas skaito. Ar galėtų būti patogiau? Stereotipinė ukrainietė gali norėti vyro išlaikymo. Stereotipinė danė lieps pačiam puodelį išsiplauti. Stereotipinė lietuvė surinks vyro išmėtytas kojines ir pati apmokės sąskaitas. Pasaka, ne gyvenimas. Na, pasaka, jei esi koks žiurkėnas ar jūrų kiaulytė, o sveikam, drūtam žmogui – nežinau.

Todėl ir šypsausi, matydama vienų moterų klausimus kitoms, ar šių vyrai namuose joms padeda. Ar padeda su buitimi? Ar padeda su vaiku? Nes lietuvės įpratusios daryti, o vyras gali geriausiu atveju padėti. Na, lyg duris sunkiai nešančiam prilaikyti – o kaip jau jis ten nusineša, ką neša, tai ne tavo reikalas.

Vyras – tai toks namų žvėrelis, gyvūnėlis, kurį turi aprūpinti gyvybinėmis funkcijomis, o paskui ir pamaloninti. Panašiai, kaip šuniuką pamaitinti, sysiuko išvesti, o po to paausius pakasyti. Jis gyvena tuose namuose, kur moteris skalbia, o po to lygina, kur moteris surenka po namus išvalkiotus puodelius ir arbatinius šaukštelius, nueina nurašyti duomenų nuo skaitliukų, pasirūpina namų dizainu bei sofos spalva, pasirūpina net ir vyro rūbų stiliumi bei primena, kada šiam reikia į kirpyklą, sužiūri, kam reikia vitaminų, kam naujų batų, praneša, kada šeima atostogaus, kada kokio giminaičio gimtadienis ir ką jam reiktų nupirkti dovanų, na, o maloniais šeštadienio rytais ji siurbliuoja. Vyras gali kažką padaryti pagal komandą: jis moka išnešti šiukšles, o ir indų plovimui nėra visai netikęs, kai netingi. Liepsi – padarys. Jei ne iškart, tai poryt tikrai padarys.

Taip pat su vaikais. Kai jau labai labai reikia, tai tėtis gali truputį padėti ir pažiūrėti, kol mamytė, seniai žmonėse nebuvusi, išgers arbatos su drauge. Na, kad neišprotėtų. Bet ji jam surašys, ką ir kur rasti, ką daryti, jei dangus grius, ir ką daryti, jei net ir tai nepadės. Dar ji paskambins ir paklaus, ar viskas gerai. Jei nepaskambins, tai parašys. Bet vyras niekada nebus visavertis, lygiavertis vaiko tėvas – tik toks priedas, kažkas iš bėdos. Po to žmonės stebisi, ko vaikas su tėvu ryšio neturi – tėtis gi dirbo, kad valgyti ką turėtum. Ačiū, tėti, kai būsi senas, galėsiu tau košės atnešti, kad mainai būtų lygiaverčiai.

Kodėl vyrai taip elgiasi? Visų pirma, nes taip yra įpratę. Taip darė jų močiutės, taip darė jų mamos, dabar taip darys jų žmonos. Mama visai šeimai padarydavo valgyti – iš kur jam žinoti, kad gali pasigaminti pats sau arba pats pagaminti visai šeimai? Mano pačios močiutė buvo pasibaisėjusi, kai savo draugui pasiūliau užsikaisti arbatos, jei nori – na, nes kaip čia dabar, o dar ne savo namuose. Antra, ir dėl to aš juos nuoširdžiai suprantu, kai kiekvienas tavo žingsnis yra sekamas, kontroliuojamas ir palydimas akių vartymo bei dūsavimo, tai tu galiausiai apsisprendi, kad gal geriau nedaryti. „Po tavo tvarkos man iš naujo tvarkytis reikia.” „Tu net pomidorų nupirkti nesugebi. Aš visada perku geltonus, jie daug skanesni, o tau būtinai reikėjo nupirkti tuos plastmasinius raudonus ir dar be šakelių.” „Aš tai tavo vietoj dėčiau du šaukštus cukraus, ne tris, jei trūks, galėsi vėliau pridėti.” „Prilaikyk galvytę, kaip tu taip nežiūri, ką darai, taigi vaiką visam gyvenimui sužaloti gali.” „Kodėl tu pradedi tvarkyti nuo tualeto, jei žymiai logiškiau pradėti nuo virtuvės.” Ir taip be galo tų komentarų, patarimų ir pasibaisėjimų.

Lietuvės yra baisiausiai patogios, jas apsėdusi motinystė, kurią jos įgyvendina ne tik vaikuose, bet ir vyruose. Jos plukiasi, duodasi, tada, bandydamos įrodyti savo reikšmingumą, siekdamos validacijos, parauda ir pasiskundžia, kad viską daro vienos, ir apsisukusios daro tą patį. Kalbu ne apie gražų, nepaskaičiuotą, bet lygiavertį rūpestį tarp artimų žmonių – kalbu apie kalimą į vienus vartus.

Lietuves, ko gero, galima paskelbti ir nelaimingiausiomis moterimis pasaulyje. Vietoje to, kad pasimėgautų gyvenimu ir savimi, jos visa gyvenimą kontroliuoja. Laiko visus kampus ir bijo paleisti. Bijo pasidalinti gyvenimu perpus su vyru, kol galų gale vyrai kitaip nebemoka ir nebenori. Tada namuose lieka vienas darbininkas ir vienas pagalbininkas – ir tai man skamba kaip beprotiškai sunkus gyvenimas. Jei būtų sunku, bet verta – tebūnie, bet vis galvoju – vardan ko šitai?

Ar namuose vyras man padeda? Nepadeda. Rūpinasi namais lygiaverčiai.