Draugė paklausė: „O tai jei aš tau parekomenduočiau – skaitytum?“ Tai – viena geriausių mano draugių, pažįstama ne tai, kad nuo pradinių, bet nuo parengiamosios klasės. Puiki odontologė, įdomi pašnekovė, žmogus, su kuriuo turiu daug linksmų praeities istorijų, bet svarbiausia – vis dar planuoju jų turėti ateityje, nors suaugusių žmonių draugystė vis dėlto kiek skiriasi nuo vaikų ir paauglių. Bet ją aš pažįstu daugiau nei dvidešimt metų. Todėl atsakiau, kad jei rekomenduotų ji, rekomendacija pasitikėčiau. Ir perklausiau, kodėl to paklausė.
„Kaip tik skaitau tokią knygą. Tokia keistesnė. Ji apie išgalvotą situaciją, kaip pasaulyje nebelieka mirties. Tada visuomenė turi spręsti, ką daryti, nes žmonės serga kaip sirgę, nelaimės atsitinka kaip atsitikusios. Tik niekas nemiršta“, – papasakojo. Tai man kažkaip surezonavo ir nors jaučiausi lyg atsiliepdama ne visai į temą, bet tiesiog vidumi jaučiau kažkokią temų bendrystę: „Žinok ir aš skaitau tokią kažkuo panašią. Knygoje aprašoma įsivaizduojama situacija, baltojo aklumo epidemija, visi apanka, tai – užkrečiama liga. Pasakojama, kaip žmonės elgiasi tokios nelaimės akivaizdoje ir bando išgyventi.“ Tada draugė papildė, kad josios skaitoma knyga dar keistesnė tuo, kad dialogai neišskirti. Pasakiau, kad manojoje irgi. Ir tuo momentu jau abiems pasidarė keista. Pradėjome aiškintis, koks rašytojas. Pasakiau, kad maniškis ar tai ispanas, ar tai portugalas. Josios knygos autorius irgi „lyg ir“ buvo tos kilmės. Ir ką jūs manote – pasirodo, iš tikrųjų skaitėme to paties rašytojo knygą. Jose Saramago.
Šio portugalų rašytojo kūrinį „Aklumas“ man įdavė kita draugė, sakė, jai atrodo, kad man turėtų patikti. Knyga Goodreads platformoje įvertinta 4,1 žvaigždutės ir tai šį tą tikrai žadėjo.
Pradžiai turėčiau pasakyti, kad kūrinys iš tiesų sunkus. Tiek pati rašymo maniera, tiek turinys – psichologiškai. Nepasakyčiau, kad esu didžiulė literatūrinių viražų fanė, natūraliai prozoje man lyg ir labiau limpa įprastinis rašymo stilius, o jį išskiria ryškūs apibūdinimai, teksto gyvumas, dialogų tikroviškumas ir pati istorija. Tačiau negaliu teigti, kad šioje knygoje pasirinktas kalbėjimo būdas mane erzino. Sakyčiau – knygai tai tiko, nors lengvumo nepridėjo.
Pati istorija stipri ir galinga – pasakojime daug fizinio šlykštumo, fekalijų, vėmalų, yrančių lavonų, tai kartojasi ir niekaip nesibaigia, tad ilgainiui ir pats jautiesi purvinas. Skaitydama net keliskart pagavau save uodžiant orą – ir nors jis nesmirdėjo, esu tikra, vaizduotė galingai apžaidė smegenis, panirusi į knygos siužetą.
Ypač mūsiškės pandemijos akivaizdoje kilo natūralių klausimų: kiek mes, tikri žmonės, ne literatūriniai herojai, būtume plėšrūnai? Kiek liktų jautraus žmogaus, kiek liktų besąlygiškos pagalbos, pagarbos kito orumui ir poreikiams, kiek sugebėtume likti žmonėmis, jei pandemija taptų tokia nevaldoma, kaip aprašyta knygoje? Knyga pasakoja, kad žmogiškumo liktų mažai. Ir pastarųjų dienų įvykiai, kai agresyvi minia apsupa Seimo narį, besityčiodama iš jo svorio, nemaloniai byloja tą patį.
Tai stipri knyga, nors man ji kiek prailgo. Nuolatinio šleikštulio daugiau nei judesio, o kai taip nemalonu, norėjosi bėgti greičiau. 4 žvaigždutės iš penkių – geras skaitinys, bet tikrai ne pliaže ar prie baseino. Ateinantis ruduo, manau, knygai puikus metas.
