Būsimoji krikšto mamytė Lina balsuoja už dovanėlę. Ji sakosi neapsisprendžianti tarp auksinio graviruoto šaukšto („Tomukui nuo krikšto tėvelių 2021”) ir lygiai taip pat graviruoto sidabrinio veidrodėlio, puošto Swarovski kristalais. Lina pasakoja, kad jau kaip ir buvo apsistojusi ties veidrodėliu, bet vyro draugas išsijuokė, sakė, kaip čia berniukui veidrodėlis, dar paskui gėjum taps. Krikštijamo vaiko mama Diana sako esanti šimtu procentų tikra, kad svarbiausia – vedėjas. Be gero vedėjo nieko nebus. Ji pati praėjusiais metais dalyvavo šventėje, kur buvo pataupyta vedėjui, ir sako, kad tra ge di ja ten buvo, ne šventė. Dianos vyras atvirauja, kad jam šiaip nesvarbu, kaip žmona padarys, taip gerai, jis išvis nelabai ten gaudosi tose krikštynose, tik pranešė žmona, kad kostiumą būtinai reikės važiuoti naują pirkti, nes ar nori jis sugadinti šventę su senu kostiumu, ar nori, kad svečiai apie jį pagalvotų. Ką pagalvotų jis nelabai ten žino, bet bent jau sprendžiant iš sutuoktinės Dianos kalbų, kai jau pagalvos, tai žmona gali ilgai nesišnekėti. Ypač kai pastaruoju metu, toms krikštynoms artėjant, Diana laksto visa pikta ir susisukusi, vis kartodama, kad tuoj išprotės. Anyta Sigita praneša norinti pasisakyti kiek ne į temą, bet tai labai svarbu. Sako, marti Diana visai ne taip viską daro, reikia daryti kitaip, bet jei jos nuomonė nepageidaujama, nors ji norėjo kaip geriau, tai gali ir išvis nedalyvauti, kad jau laikoma sena ir nukvakusia. Ačiū jums, vaikai, ir už tai.
Na, o dabar rimtai. Nors sekant krikštynų tendencijomis, nieko nerimto nebuvo ir praeitoje pastraipoje. Atmetus mano santykį su religija apskritai, taigi, šiek tiek hipotetiškai, neįsivaizduoju, kad šiuo metu galėčiau priimti prašymą tapti kieno nors krikšto mama. Tai – didelis įsipareigojimas. Žinoma, galima krikšto rimtai ir nepriimti, tik tada jau klausimas, kam tą vaiką apskritai tįsti į bažnyčią ir imituoti kažkokias apeigas. Grynas vaiko virkdymas. Bet jei jau pasirašai tose apeigose dalyvauti, tai didelė atsakomybė. Nėra kažkokio tarpinio teisingo pasirinkimo – tu arba kažką darai, priimdamas tai rimtai, ir tai yra atsakinga, arba sutinki šiaip sau, nors tau ir tas dievas pabarabanu, ir tos krikštynos vien dėl baliuškos, ir tai yra neatsakinga.
Esu pakrikštyta dar būdama kūdikis, nors vis dar beviltiškai stengiuosi galutinai išsibraukti iš bažnyčios sąrašų (ne taip lengva, žinokite). Mano krikšto tėvai išsiskyrė man dar būnant mažai. Mano krikšto tėtis – puikus žmogus. Tikintis. Ir visada man paskambinantis – gėda pasakyti, kad aš jam paskambinu rečiau nei jis man. Na, o mano krikšto mama – kaip tik tas aukščiau aprašytas atvejis. Kodėl ji prisiėmė tą krikšto motinos atsakomybę, kuri jai rūpėjo tiek, kiek šiandienos orai kur nors Etiopijoje, sunku pasakyti. Bet apie ją negirdėjau jau daugelį metų. Buvo kažkada kartą apsireiškusi, kai reikėjo paslaugos, o po to vėl taip pat lengvai dingo. Dūmai taip lengvai neišsivadėja ir neišnyksta, kaip mano krikšto mama. Aš ant jos nepykstu, man ji apskritai nėra reikšminga, o dar ir nemaloni, bet toks elgesys yra hipokritiškas ir neatsakingas, įsipareigoti kažkam, ko nė nesistengi laikytis, yra tuštybė. Tuščia puodynė.
Krikšto tėvai krikščionybėje suprantami kaip dvasiniai vedliai. Be to, nerašytai, bet tradiciškai nuo seno iš krikšto tėvų tikimasi, kad jie užaugins vaiką, tikrųjų tėvų mirties atveju. Gerai, jei vaiko gyvenimas lengvas ir lekia lyg sviestu patepta. O jei ne? Todėl ir sakau, kad aš tokios atsakomybės nebūčiau pasiruošusi prisiimti ir nė nesiruošiu vaidinti, kad yra kitaip.
Bet viskas dažnai vyksta daug lengvesne ranka. Krikštynoms išleidžiami tūkstančiai ir dešimtys net tarp tų paprastųjų žmonių, tų, kurie skundžiasi kainomis, valdžia ir savo gyvenimu. Svarbu madingi fotografai ir kad gerai nuotraukose išeitum, dovanos, graži bažnyčia ir madingas kunigas, kad mamos apranga derėtų su kūdikio, svarbu šventės meniu, desertų stalas, gal net šampano staliukas prie bažnyčios, iš televizijos atpažįstamas vedėjas, pasisamdytas saksofonistas šventės pradžiai ir panelių iš Kauno rajono grupė vakaro šėlionėms. Daug šviesų ir garso. Kad kvietimai būtų gražūs ir neatsiliktų nuo madų. Kad gėlės ant stalo derėtų su servetėlėmis. Viskas – tik ne dvasinis pasaulis, ne religija, ne krikšto prasmė ir esmė. Aš suprantu, kad įstatymai neįpareigoja, kad už tai nebaudžiama ir krikštynos gali būti tik dėl baliaus, bet, sakykite, o vidinė atsakomybė prieš tai, ką darai, jau kažkoks iš mados išėjęs dalykas?
Vis galvoju – tai kam tos krikštynos? Nes seneliams atrodė, kad reikia? Nes visi taip daro? Ir visai nesvarbu, kad pats bažnyčioje buvote prieš dvejus metus, vestuvėse, o prieš tai dar prieš penkerius – laidotuvėse? Ar tikrai tik dėl baliaus? Nežinau, ar kada pagalvojote, bet balių galima išsikelti ir šiaip. Nereikia laukti nei gimtadienio, nei Kalėdų, nei vestuvių metinių – galima švęsti su fejerverkais, su vedėju ir nusipirkti privatų koncertą tiesiog be priežasties. Jūs turite teisę už savo pinigus švęsti kada panorėję. Lietuvoje krikščionybė yra dominuojanti religija, bet jei išbrauktumėm visus, kurie buvo pakrikštyti šiaip sau, bet suaugę religijos nepraktikuoja, o gal net prieštarauja krikščionybės skleidžiamoms mintims, koks tas skaičius būtų iš tikrųjų? Koks būtų skaičius, jei bažnyčia leistų visiems norintiems išeiti tai padaryti lengvai?
Jei pagrindinė krikštynų priežastis nėra krikščionybės religija ir dvasinės priežastys, kodėl jums reikia vaiko krikštynų? Man galite ir nesakyti, sakykite sau.
