Patricia Bryans tyrėja, kuri atlikti tyrimui pasikvietė 45 moterų bei 45 vyrų, 30-50 metų, iš įvairių profesijų: mokytojai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, vadybininkai ir pan. Atlikus tyrimą ji pateikė negailestingą išvadą: Tyrimo duomenimis didžioji vyrų dalis apie save buvo linkę pasakoti „tvarkingas“ istorijas; paprastai jiems buvo sunku prisiminti padarytas klaidas, o jeigu ir prisimindavo apie jas kalbėdavo gana glaustai, neišsiplėsdami, taip, matyt, siekdami parodyti savęs geresnio versiją. Tuo tarpu moterims nebuvo sunku prisiminti jovalines istorijas, kurios patvirtintų faktą, jog jos padarė klaidų. Be visa to, apie klaidas jos pasakojo emocionaliai ir nevengė kaltinti savęs.
Vienas iš pavyzdžių, kaip tipiškai atsakė vyras apie padarytas klaidas:
Klaidą priimu filosofiškai – iš jos mokausi. Turbūt tuo metu būtent toks sprendimas atrodė, kaip gera idėja, nors dabar tai vertinu visai kitaip ir nežinau, ar tai buvo mano absoliuti kaltė.
Palyginimui, moters atsakymas:
Nors šią klaidą padariau prieš daug metų, esu linkusi vertinti, kad tai buvo didžiausia padaryta klaida mano gyvenime, kurią galėjau padaryti darbe. Dažniausiai stengiuosi vengti klaidų, kad nereikėtų išgyventi to paties jausmo, kurį išgyvenau tąsyk padarius baisiausią klaidą savo gyvenime.
Žinoma, neabsoliutinu ir tikrai nenoriu pasakyti, kad nėra vyrų, kurie neišgyventų padarius klaidą ar neegzistuoja moterys, kurių klaida nesutrypia. Tame pačiame aptartame tyrime buvo vyrų, kurie skaudžiai išgyveno klaidą bei užsibuvo klaidos analizavime. Tačiau neabejoju tuo, kad moterys, visą gyvenimą mokinamos būti tobulomis mergaitėmis, bijo suklysti.
Tad nors ir atrodo kiek baugu kalbėti apie mus, pridarančius klaidų žmones, tačiau kartu apie tai rašyti yra teisinga, nes turbūt kiekvienos mūsų galvoje kirba klausimas: kaip nesudeginti savęs ant laužo suklydus? Dažnai prisimenu mintį, kuri mane įkvepia: padaryta klaida mūsų, kaip žmonių neapibrėžia, tiesiog padarėme klaidą. Bet yra apmaudu, kad mes nesugebame sau atleisti susimovus. Mums sunku yra būti savo pačių geriausiomis draugėmis bei atjausti save, nes gyvename tobulybių pasaulyje, kuriame draudžiama prisipažinti, kad padarei klaidą. Juk taip demonstruoji, jog esi pažeidžiama. Parodyti, jog esi pažeidžiama šiomis dienomis – draudžiama. Žinoma, nėra taip lengva pasirodyti tokiai, tačiau verta. Brene Brown, „Brandinančios nesėkmės“ štai ką rašo:
„Jei pažeidžiamumas yra vieta, kur gimsta daugybė pasitenkinimą teikiančių patirčių – meilė, bendrystė, džiaugsmas, kūryba, pasitikėjimas ir kitos, – tai procesas, kai kovos viduryje atgauname emocinę pusiausvyrą, yra vieta, kurioje išbandoma mūsų drąsa ir formuojamos vertybės. Nuoširdumą savo gyvenime ugdome atsitiesdami po nesėkmės; šis procesas labiausiai atskleidžia mums, kas esame.“
Kartą teko susimauti prieš draugę, pasielgiau netinkamai ir tuo nesididžiuoju, tačiau jai niekaip nepavyko suprasti, kodėl nesiginu, atsisakau teisintis ir be jokios dramos sakau: taip, susimoviau, nenoriu teisintis, galiu tik atsiprašyti ir kaip įmanoma greičiau atitaisyti padarytą žalą. Stebino jos nuostaba, kodėl ramiai reaguoju į susidariusią situaciją ir mano pačios pridarytą jovalą. Tačiau suvokiau vieną, išmokau būti pažeidžiama ir parodyti pasauliui, jog nesu tobula. Tą dieną suvokiau, kad tampu nuoširdesnė ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Ir galų gale, pagaliau išmokau prisiimti atsakomybę už tai ką padariau (anksčiau nuo jos bėgdavau kaip akis išdegęs velnias nuo dievo). Štai ką Brene Brown norėjo pasakyti aukščiau parašytais žodžiais: mes klumpame, patiriame nesėkmes, bet suprasdamos, jog tai yra natūralus žmogaus procesas tampame nuoširdžios ir emociškai brandžios.
Taip reaguoti į klaidą man pavyko ne iš karto, tačiau mokiausi. Skaičiau knygas, klausiau tinklalaides ir galų gale daugiau nei metus lankau psichoterapiją, kurioje mokausi atjausti save. Ar esu nušvitusi ir vis dar neplaku savęs už padarytą klaidą? Plaku. Tačiau dabar gebu savęs peikimą laiku sustabdyti. Ir kitas dalykas, kai ėmiau save atjausti supratau, kas yra tikroji drąsa ir, kad mums reikia šalia turėti kuo daugiau tokių drąsių, nebijančių būti pažeidžiamais žmonių. Ta pati Brene Brown štai ką rašo apie drąsą:
„Tiek daug to, ką šiandien girdime apie drąsą, yra tuščia retorika, kuria pridengiamos žmonių asmeninės baimės dėl aplinkinių vertinimo, reitingų ir gebėjimo išsaugoti komforto lygį ir statusą. Mums reikia daugiau žmonių, kurie drįstų parodyti, ką reiškia rizikuoti, ištverti nesėkmę, nusivylimą ir apgailestavimą, – žmonių, kurie pasirengę išgyventi skausmą, o ne išlieti jį ant kitų, kurie pasirengę išpažinti savo patirtis, gyventi pagal savo vertybes ir nenustoti bandę.“
Tad ir pasikalbėkime apie tai, kaip atsistoti suklupus. Man pavyko sukaupti nemenką žinių bagažą apie susigyvenimą su klaida, kuriuo skubu pasidalinti su tavimi! Turiu pasakyti, kad šios žinios nebūtinai yra vienintelė tiesa, tačiau jos padėjo man, todėl tikiuosi, kad padės ir tau.
Pagalvok, kodėl tu padarei klaidą?
Padarius klaidą verta apie ją reflektuoti tam, kad tai nenutiktų antrą ar kažkelintą kartą. Man taip nutiko, kad kartojau vieną klaidą. Susitvarkydavau ir po velniais, po kažkiek laiko vėl įgriūdavau į tą patį jovalą! Niekaip negalėjau suprasti, kodėl periodiškai taip neatsakingai pasielgiu. Kol vieną dieną nepakliuvo į mano rankas tekstas apie sužeistą vidinį vaiką. Jame perskaičiau mintį, kurioje gavau atsakymą: „Psichoterapeutas R. Jackmanas išskiria, kad egzistuoja dviejų tipų emociniai atsakai – funkciniai (brandaus suaugusiojo) ir impulsyvūs (sužeisto vaiko). Kai esame provokuojami ir spaudinėjami mūsų „karštieji mygtukai“, sunku elgtis racionaliai – daug lengviau griebtis po ranka pasitaikiusio impulsyvaus emocinio įrankio. Tada pradedame rėkti, kaltinti, o gal stojame į aukos poziciją. Mumyse yra emociškai „įšalusių“ dalių, kurios vis iš naujo kartoja tuos pačius dėsningumus. Taip, šiandien esate suaugęs žmogus. Turbūt turite darbą, mokate mokesčius, planuojate maistą savaitei į priekį, bandote kas naktį miegoti aštuonias valandas ir apskritai stengiatės daryti tai, kas teisinga. Tačiau, jei pamatote, išgirstate ar pajuntate kažką, kas užkabina vaikystės žaizdą, akimirksniu pabunda impulsyvioji dalis. Nespėję susigaudyti, kas vyksta, jūs jau nebekontroliuojate situacijos kaip brandus asmuo, nors dar prieš akimirką toks buvote. Norisi reaguoti kaip mažam vaikui – galbūt trankyti durimis, pabėgti ir pasislėpti, gal griūti ant grindų, spardytis ir klykti, o gal apsiverkti kamputyje.“
Šią impulsyviąją savo dalį ėmiau atpažinti lankydama psichoterapiją bei ten pradėjus kapstyti traumines vaikystės patirtis. Jeigu ko negaudavau man jau būnant suaugusiai, imdavau niekingai išlaidauti arba griebdavau nuodijančią mane cigaretę, arba pradėdavau dramatiškai verkti. Dažniausiai taip nutikdavo, kai negaudavau meilės iš vyro, su kuriuo tuo metu susitikinėdavau. Taip prisidarydavau sau begalės bėdų! Jeigu pradėdavau impulsyviai pirkti daiktus, galėdavau išleisti visus turimus pinigus ir dar įlysti į nerimą keliančias skolas, kurias vėliau sunkiai sekdavosi grąžinti. Kol neužčiuopiau priežasčių, kodėl kartais šitaip elgiuosi, tol negalėjau sustabdyti šios klaidos besisukančio rato.
Jeigu tos pačios klaidos kartojasi tavo gyvenime, pirmiausiai pasikapstyk po vaikystę. Ten galimai glūdi didžioji dalis atsakymų, kodėl tu jautiesi dabar taip lyg nebūtum savimi. Kažkada išgirdau mintį, jeigu norime jaustis pilnai savimi, turime išgydyti savo vidinį vaiką sujungdami su suaugusiu savimi.
Kaip tą padaryti? Pirmiausiai, siūlau parašyti laišką savo mažajai versijai. Tokį laišką parašiau ir aš. Jame raminau mažąją Mariją, rašiau, jog suprantu, ką jai teko išgyventi ir nėra teisinga, kad toks mažas vaikas turėjo matyti tokius siaubus, tačiau dabar aš esu su ja ir ją saugau. Antra, pradėjau kalbėtis su mažąja Marija. Kai tik pajaučiu, kad galiu netrukus pasielgti impulsyviai ar yra užkabinamos vaikystės žaizdos, jai primenu, kad aš su ja, jai saugu su manimi, jos niekas nenori nuskriausti, o ir aš neleisiu niekam jos skriausti. Gal ir skamba kvailai kalbėtis su savimi, tačiau tai yra TAS garsusis darbas su savimi, apie kurį šitiek daug populiarių žmonių kalba!
Tad drąsinu pasikapstyti po save ir rasti atsakymą, tai kodėl vis tik kartojasi tos pačios klaidos ne vieną ir ne antrą kartą. Pripažinsiu, bus nemalonu susidurti akistatoj su tiesa, bet prižadu, jog ties ta akimirka, kai leisi savo akims pažvelgti į tiesą, gyvenimas ims keistis.
Turėk galvoje, kad tu klaidos nepadarei su tikslu
Leiskimės į dar gilesnę atjautą sau. Vėl ta pati Brene Brown yra sakiusi, žmogus pasielgė taip, kaip tuo metu galėjo geriausiai. Kai išgirdau šią mintį, pradžioje ją neigiau ir stūmiau, kaip įmanoma labiau į šoną. Ir uždaviau skandalingus klausimus tokius, kaip: ar tuo metu, kai buvau keliskart išduota vaikino, kurį beprotiškai mylėjau, jis elgėsi geriausiai kaip galėjo? Mažų mažiausiai tokia mintis yra kontraversiška!
Tačiau pasitarus su psichoterapeute gavau man ne itin patinkantį teigiamą atsakymą. Mes negalime matuoti per save kito žmogaus poelgių, nes tuo metu nors ir būčiau kitaip pasielgusi, bet jis tuo metu galėjo pasielgti geriausiai, kaip tik tai suprato ir kaip tik mokėjo. Tai reiškia, kad reikia priimti žmogaus sužeistumą bei kitokias vertybes. Nereiškia, kad reikia su visu tuo sutikti, bet dera priimti. Nepamiršk priimti ir savęs ir sau pasakyti: pasielgiau tuo metu, kaip mokėjau, galėjau, supratau, kas yra geriausia. Galbūt taip pasielgė tavo vidinis sužeistas ir dar neišgydytas vaikas, galbūt tuo metu, kai padarei klaidą, vertybės buvo nesusiformavusios. Tad prisimink, priimdamas klaidingą sprendimą elgeisi taip, kaip tuo metu sugebėjai geriausiai.
Tai nereiškia, kad nusimeti atsakomybę nuo padarytos klaidos, nieku gyvu, dabar kalbame apie atleidimą sau. Primink sau, kad tu to nepadarei turėdamas tikslą.
Būk sau savo pačiu geriausiu draugu
Dėl kažkokių, man nesuprantamų priežasčių sau tampame pikčiausi priešai. Įsileidžiame su savimi į kalbas, kurios niekina mus ir dėl to negebame sau atleisti už pridarytas klaidas. Peikiame ir talžome save piktais žodžiais, nors tuo tarpu suklydusį draugą skubėtume guosti. Gražu. Tačiau tą patį vertėtų padaryti ir sau. Savo draugui turbūt neišdrįstum ištarti: kvailį tu, susimovei!
Tai kodėl sakai tą sau?
Stebėk kokie žodžiai lenda iš tavo burnos į pačios pusę. Kalbėkis su savimi ir grynink vidinį dialogą. Tu esi verta gražių žodžių apie save ir svarbiausia, esi verta atjausti save!
Padarysiu viską, kad ištaisyčiau klaidą
Savęs atjautimas padarius klaidą nereiškia, kad purtaisi atsakomybės nuo to, ką padarei. Svarbu prisiimti atsakomybę ir pripažinti, jog susimovei. Mums sunku tą padaryti, mat dažniausiai mūsų ego arba vidiniai vaikai neleidžia prisipažinti suklydus. Tačiau bet kokiu atveju, žąlą reikės atitaisyti: atsiprašyti, grąžinti, sutaisyti, ištaisyti ir t.t. Jeigu skaitant šį tekstą dar to nepadarei, nustok skaityti ir eik ištaisyti padarytą klaidą. Jeigu jos neįmanoma atitaisyti, pamąstyk, ar viską padarei, kad klaida būtų ištaisyta? Jei taip, vadinasi gali judėti į priekį ir ne tik, kad gali, bet ir reikia. Beje, net kai ir atitaisome žąlą privalome judėti į priekį, palikti tai praeičiai ir nesitempti padarytos klaidos į dabartį. Tai tiesiog apkartina gyvenimą.
Kaip tas vyras tyrimo metu sakė, klaidos yra pamokos. Kad ir kiek kartų tai girdėta, tačiau tai yra neginčijama tiesa. Iš klaidų mokomės, tik svarbu yra apie jas reflektuoti ir vėliau paleisti. Anksčiau suklydus save bausdavau niekingais tauškalais apie save, dabar suklydus bandau klausti: ko čia manęs nori išmokyti? Toks požiūris padeda lengviau priimti susimovimo jausmą ir svarbiausia, leidžia suprasti, kad nesi tobula ir žmonės klysta.
Nesėkmes ir klaidas privalu legalizuoti, galbūt tada dažniau girdėsime viešus asmenis sakant: nežinau, vietoj to, kad plepėtų apie viską, nors apie tai neturi nei menkiausio išmanymo. Gal ir pačios pagaliau drąsiai imsime sakyti, žinai, nežinau kaip ten yra, gal kartu pagooglinkim, ir dėl to nesijausti kvailos? Gal pagaliau supratusios, jog klysti žmogiška imsime ir kitam žmogui atleisti už padarytą klaidą?
Kaip visada, linkiu gyventi kūrybiškai!
