Ar skaičiai jus gąsdina? Manęs ne. Bet reikia pripažinti, kad jie yra dideli.

Ir vis dėlto, tuoj paaiškinsiu, kodėl jų didumo aš nebijau. Tradiciškai didžiausius rodiklius skyrybų statistikoje turi geriausią ekonomiką, pragyvenimo lygį ir tvirčiausiai žmogaus teisių srityje stovinčios šalys. Toje statistikoje lyderiauja ir Vokietija, ir Kanada, ir Liuksemburgas, ir taip toliau. Yra išimčių – Rusijoje ir Baltarusijoje statistika taip pat įspūdinga – bet su menka paklaida tai beveik visada yra šalys, kurios palaiko tam tikrą kartelę man asmeniškai imponuojančiose srityse. Tuo tarpu iš tiesų maži skaičiai dažnai dominuoja tuose pasaulio kampuose ir užkampiuose, į kuriuos aš pati gyvenimo būdu ir vertybėmis lygiuotis nenorėčiau. Indijoje, Kolumbijoje, Kenijoje, Egipte, Irane žmonės skiriasi mažai. Ir kaip taisyklė – bobos vieta tose žemėse yra labai aiški. Grubiai tariant, trys metrai nuo virtuvės, ne toliau.

Dideli skyrybų skaičiai nėra šventė, bet tai išreiškia ir laisvą valią bei teisę valdyti savo gyvenimą. Indijoje žmonės mažai skiriasi ne todėl, kad santuoka yra vertybė, nepaisant to, kad santuoka ten tikrai gali būti vertinga ne dvasingąja prasme. Indijoje žmonės mažai skiriasi, nes ne visi gali išsiskirti, o išsiskyrę – ne visi gali išgyventi. Vakarų pasaulis gausesnis skyrybomis, bet tuo pačiu ir žmogus kaip vienetas, o ne kaip priedas prie kažko kito, čia daug reikšmingesnis. Čia žmogus jau pats savaime yra vertybė, nors ne visada pakankamai.

Taigi, kol skyrybų malūnai malė, kad net dulkėjo, pabyrėjo įvairiausių nuomonių. Viena palyginti neseniai ir gana skambiai išsiskyrusi moteris pabrėžė, kad skyrybos – tai tragedija. Ir būtent tada aš panorau parašyti šia tema.

Čia man iškart norisi apsidrausti ir pasakyti, kad skyrybų aš nelaikau niekučiu. Skyrybos man neatrodo nei linksma, nei nieko tokio. Tiesą sakant, manau, kad skyrybos yra sudėtingas ir sunkus procesas. Ir ko gero nė viena besiskirianti pora neaplenkia baimių, bandymo lipdyti santykius, kentėjimo fazės, to siaubo, kai išeini į nežinią. Jei žmonės kartu kuria gyvenimą, jie turi bendrus namus, savo vidinius juokus, bendrus draugus, sukurtas tradicijas, kažkokią nusistovėjusią dienotvarkę, darbų pasidalinimą, bendras svajones ir planus, ir išsiskirti tiesiog negali būti lengva. Toks pokytis reiškia, kad tu ilgus metus ėjai tiesiu keliu, aiškiu, pažįstamu, o dabar tau reikia daryti staigų posūkį dešinėn. Žengti į visiškai nepažįstamą kelią, kur daugumos tų saugių dalykų nebebus, tu jų nebesutiksi. Žmonės, kurių jausmai iš tiesų išblėsę, dažnai bijo net ne skirtis su partneriu – jie bijo prarasti visą tą aplinką. Pavyzdžiui, bendri draugai ir tradicinės išvykos – jų galimai nebebus. Tai lyg ir niekis, bet kai tų niekių tiek daug, tai pasidaro baisu ir siaubingai nepatogu.

Be to, tai visada yra asmeninė nesėkmė, iš kurios pusės bepažiūrėsi. Ar tai būtų suvokimas, kad suklydai besirinkdamas partnerį, ar tai, kad nesugebėjai išsaugoti santykių, ar kaltės jausmas, kad pats pasielgei kažkaip, kas lėmė skyrybų faktą, ar tai, kad tave paliko, nes, matyt, nebuvai tam žmogui pakankamas – skyrybos juk niekada neįvyksta, nes pernelyg smagu. Skyrybos nutinka, nes pernelyg blogai, nesvarbu, vienam iš partnerių ar abiems. Nesėkmės nėra smagios ir tai yra faktas. Bet sunkūs sprendimai gali atnešti ir palengvėjimą.

Dabar, kai žinomų žmonių skyrybų lyg iš kibiro, kiti pradėjo šaukti, kad laikai ir žmonės netikę – tu pamanyk, kokia lengva ranka. Tik pirstelėk – ir skiriasi. Ar jie patys supranta, ką šneka? Netikiu, kad tarp išsiskyrusių porų yra bent vienas, kuris netvarstė ir neklijavo santykių. Dauguma jų greičiausiai išbandė daug daugiau nei drįstų išbandyti visų gyvenimo klausimų specialistai komentarų skiltyse. Skyrybos neįvyksta per dieną ir tada, kai apie jas sužino plačioji masė, sprendimas paprastai būna priimtas jau seniai. Lengvas pranešimas žiūrovams – tai tik informacinio pobūdžio žinutė, šiek tiek palengvinanti viešąją dramą. Kai kas stebisi, kad pranešama taip maloniai – o aš galvoju, kad nieko kvailesnio nesu girdėjusi. Tai vadinama kultūringumu. Net jei visa širdimi trokščiau pasiųsti savo artimą žmogų tolima kryptimi, iš visų jėgų pasistengčiau tai padaryti privačiai, ne viešai. Ir laikyčiau tai geru tonu. Tai ne vaidyba, tai poreikis privatumui, o toks poreikis yra labai sveikas. Aišku, sudaužyta širdis kai kada suveikia taip, kaip suveikia, tačiau tai privatumo vertės nesumenkina. Apie vaikus pasikalbėsime vėliau, tačiau kuris variantas labiau užgaus besiskiriančių tėvų vaiko širdį: ar trumpa žinutė apie skyrybas, teigiant, kad stengiamasi išlikti draugais, ar skausmingas verksmas, koks blogas buvo partneris ir kaip viskas yra blogai?

Skyrybos nėra tik tamsuma – jos vyksta su viltimi, kad gali sukurti kažką geresnio. Nebūtinai kitus santykius, gal tiesiog gyvenimą, jo kokybę. Niekas nepriima sprendimo skirtis tikėdamiesi, kad bus blogiau. Ir tai yra šio sudėtingo proceso šviesa. Tai – pasirinkimas ir galimybė. Langas. Skyrybos gali būti ir dažniausiai yra šeimos drama, gal net labai skausminga, bet tai nėra tragedija ir gyvenimo pabaiga. Suprantu, kad kai kam gali atrodyti, jog galbūt tą kokybę galima pagerinti ir nesiskiriant. Bet aš manau, kad tas ar tie, kurie pasiryžta skirtis, mano kitaip. O tu pats tegali taisyti ir reguliuoti savo santykius. Ir tai ne pats vienas.

Tai o kaip tie vaikai? Kas apie vaikus pagalvos?

Žinau, kad skyrybos tikrai gali būti trauma vaikui. Dar žinau, kad yra vaikų, kurie labiau už viską norėjo, kad jų tėvai išsiskirtų, bet tėvai to nepadarė – ir tai taip pat trauma. Pažįstu suaugusių vaikų, kurie džiaugėsi tėvų skyrybomis tada, džiaugiasi ir dabar, būdami suaugę, brandūs žmonės. Taip pat tokių, kurie jaučia nuoskaudą, kad tėvai gyveno mele – nesiskyrė „dėl vaikų“, kažkaip šiaip ne taip vienuose namuose sutilpo, bet meilė ten buvo išsivadėjusi, lyg nė nebūtų buvę. Aš manau, kad vaikas turi teisę į paaiškinimą ir paguodą, o ne į spektaklį, kurį jam vaidins tėvai ar vienas jų. O ar vaikas turi teisę į šeimą? Šeimos iš vaiko niekas ir neatima. Tik šeimų būna visokių: sudarytų iš dviejų žmonių, iš penkiolikos, su dviem tėčiais, be tėčio apskritai, sudarytų ne iš kraujo ryšių, šeimų, kuriose žmonės turi negalią, tokių, kurios kovoja su priklausomybėmis ir visokių visokiausių. Ir šitą faktą reikia normalizuoti kuo greičiau, nes tai, kad vaikai, augantys kitokioje nei mylinčioje ir rūpestingoje tėčio ir mamos šeimoje, jaučiasi atstumti ir nevisaverčiai, nėra normalu.

Mažų mažiausiai keista plakti išsiskyrusius. Plakti tuos, kurie po skyrybų nesilaiko įsipareigojimų, pavyzdžiui, neprisiima emocinės ir finansinės atsakomybės už vaikus – taip. Plakti po skyrybų kenkiančius buvusiems partneriams – taip. Plakti bandančius neteisingai pasipelnyti skyrybų metu arba po jų – irgi taip. Tačiau pats išsiskyrimo faktas nepadaro žmogaus kenkėju ar nemoraliu. Tai net nenusako jį turint prastas vertybes – nes savęs išvedimas iš aplinkos, kurioje jautiesi labai prastai, sakyčiau, yra teigiamas, o ne neigiamas judesys.

O kad jūs turėtumėte tokias pačias stiprias nuomonės apie smurtautojus artimoje aplinkoje, o ne apsimestumėte nematantys. Bet išeina kaip visada.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (246)