Na, įsivaizduokite, kad netikėtai susipažįstate su žmogumi. Išsikalbate, kas ir kuo užsiima, ir tasai naujas pažįstamas pasisako esantis rašytojas. „Ką rašai?“, – paklausite jūs. Ir greičiausiai daugumą atsakymas, kad žmogus rašo pasakas, šiek tiek nuvils. Toks ten ir rašytojas – pasakorius.
Na, o man pasakos patinka. Su meile atsimenu vaikystėje perskaitytas Astridos Lindgren knygas. Suprantu, kad iš vienos pusės tai ne visai nusako pasakos žanrą, bet iš kitos pusės – tai tikrų tikriausios pasakos, literatūrinės, ne tautosakinės. Gal nes kažkas ten labai svaigina, liūliuoja ir pasaulis atrodo šiek tiek magiškas.
Amerikiečių rašytojo Anthony Doerr knygą „Kriauklių rinkėjas“ nusipirkau jau senokai, eilinį kartą negalėjusi praeiti pro knygyną prekybos centre, nors užsukau tik kiaušinių. Nemėgstu apsipirkinėti. Bet knygynuose galėčiau trintis kiaurą dieną – ir kai keliauju, visada lankau vietinius knygynus. Man net patinka užsukti į gimtosios Kelmės knygyną, nors objektyviai žiūrint nieko ypatingo ten nėra. Bet aš ten eidavau vaikystėje, eidavau daug dažniau nei į biblioteką, nes bibliotekininkių bijodavau, o knygyno pardavėjų ne. Ir užėjus ten dabar, jaučiuosi šiek tiek stebuklingai – kaip tas mažas vaikas prieš porą dešimčių metų, čiupinėjantis knygos kraštelius, verčiantis kvepiančius puslapius ir nenorintis eiti namo. Pamenu, kad knygą išsirinkau dėl neblogo Goodreads platformos įvertinimo, o taip pat autoriaus vardo – jis žinomas, kaip Pulitzerio premijos laureatas.
Beje, kalbant apie Goodreads platformą, man pasirodė įdomus vienas dalykas. Nors knyga pasaulio mastu yra įvertinta daugiau nei keturiomis žvaigždutėmis, lietuviški atsiliepimai praktiškai vien blogi. Dauguma žmonių rašo, kad tikėjosi daug, nes buvo sužavėti kitos autoriaus knygos, bet šioji neįtiko.
Kodėl pradėjau nuo pasakų? Todėl, kad labiausiai šią knygą man norisi įvardinti kaip pasakų knygą suaugusiems. Ne, ne tokių, kaip pasaka apie Mėlynbarzdį arba apie Eglę, pražudžiusią savo vyrą žaltį, bet labai subtilių, literatūriškai sumanių, daug aukštesnio lygio pasakų.
„Kriauklių rinkėjas“ sudėta iš septynių apsakymų, kurie lyg ir tarpusavyje nesusiję, bet tuo pačiu turi daug panašumo. Jie visi šiek tiek magiški. Ir visi jie kalba apie žmogaus vidų – kalbama sudėtingai, su begale meninių priemonių. Tai nėra popsinė knyga. Tam, kad galėtum ją iš tikrųjų sugerti, netinka prabėgomis perskaityti, kaip skaitytum lengvą, smagų vasaros romaną, gulėdamas po palme.
Beje, vieno iš apsakymų siužetas vyksta Vilniuje. Mano supratimu, apsakymas silpniausias iš visos knygos, ir, man regis, šiek tiek įžeidęs lietuvišką skaitytoją. Mes, kaip šalis, dar labai netvirta – mums norisi, kad mus tik girtų, o jei ne – patempiame lūpą. Aš pati kaip du stebuklingiausius ir nuo žemės pakilti leidusius apsakymus įvardinčiau „Medžiotojo žmoną“ ir „Mkondo“.
Apsakymas nėra mano mėgstamiausia teksto forma – paprastai erzina tai, kad vos spėji įsijausti, žiūrėk, jau prasideda kitas. Vis dėlto, manau, kad apsakymą parašyti sunkiau nei vientisą, ilgą kūrinį. Na, turiu galvoje parašyti gerai. Tu turi būti tiek profesionalus, kad iš keliolikos minučių skaitymo padarytum meną ir literatūrą, ne šiaip tekstuką.
Ir turėčiau pripažinti, kad šiam autoriui pavyko. „Kriauklių rinkėjas“ man pasirodė literatūra ir menas. Sudėtinga, bet ne paikai – žinote, yra žmonės, kurie mėgsta kalbėti taip sudėtingai, kad tik jų niekas nesuprastų. Man jie atrodo labai nuskriausti, menkos savivertės vargšeliai, nes komunikacijos tikslas – būti suprastam. Sveikas žmogus komunikuodamas siekia būti suprastas, o menkos savivertės vargšas – nori, kad jo nesuprastų ir tuo didžiuojasi. Taigi, sudėtingumas mano supratimu labai dažnai nėra privalumas, bet ne šiuo atveju. Šį kartą sudėtingumas reiškia gylį.
Jei nesate nusiteikę susikaupti, geriau knygą palikite kitam kartui. Bet jei norite šiek tiek pakilti nuo žemės ir esate pasiruošę įdarbinti smegenis, knyga verta skaitymo. Keturios žvaigždutės iš penkių.
