Tačiau tai, kokius mes norime save matyti, su realybe turi mažai ką bendro. Teko skaityti keletą studijų, kur tiriamuosius tuo labiau veikė reklama, kuo labiau jie įsivaizdavo ir teigė, kad neveikia. Bet ar reikia toli žiūrėti? Turbūt nerasi labiau skeptiškos tautos už lietuvius – paklausk lietuvio gatvėje apie reklamas ir influencerius, tai jis tuoj visus suvarys į miltus. O realybė?
Užmeskime akį kad ir į vestuves. Juk vasara, visi savaitgaliai sodybose, vilose ir restoranuose jau išpirkti, užsakyti, laisvo fotografo neberasi, žodžiu, vestuvių sezonas, apie tai ir pasikalbėkime.
Medija jau seniai formuoja vestuvių, kaip vienintelės tokios dienos, svajonės, pasakos, įvaizdį. Vestuvės turi būti tobulos. Per vestuves tu turi būti princesė. Turi atrodyti tobulai, tik tu viena turi būti pastebėta ir viskas turi būti suplanuota taip, kad tobulybė nebūtų sugadinta. Planuoti reikia bent jau metus. Visa tai į mūsų galvas jau seniai kiša nuotakų žurnalai, brangius papuošalus parduodančios parduotuvės, tie patys socialinių tinklų įtakokliai, filmai, knygos ir visi kiti, kas kuria svajonę. Paprastai tariant, vestuvės kažkuria prasme yra reklaminis triukas ir lietuviai ant jo noriai kimba. Kalbu ne apie dviejų žmonių sprendimą teisiškai įforminti savo santykius, bet apie šventę. Ir ne apie tokios dienos šventimą apskritai – ko nešvęsti, jei šventė širdyje – bet šventę, kaip produktą, kuris turi pateisinti ir įgyvendinti kažkokius punktus.
Ironiška, bet nors mokykloje matematika visai nebuvo mano aistra, universitete taip pat, skaičiai man patinka. Tai juos ir aptarkime. Tokių studijų, kurias apšnekėsiu, yra ir daug daugiau, bet visų aprėpti nespėsime, tad imkime vieną – jų rezultatai panašūs: du amerikiečių mokslininkai apklausė keletą tūkstančių žmonių apie piršlybas, vestuves bei išlaidas pastariesiems, vieninteliams ir stebuklingiems, gyvenimo įvykiams. Rezultatai parodė, kad išlaidų dydis buvo atvirkščiai proporcingas santuokos sėkmei. Paprastai ir grubiai tariant, kuo daugiau poros išleido, tuo dažniau skyrėsi. O tos reklamos kažkaip visai ne taip žadėjo.
Bet kaip jos nežadės? Vestuvių versle sukasi svaiginančios sumos, o išlupti didelį pinigą iš nuotakos (paprastai iš jos, ne iš jaunikio, nors būna visaip), kai jai per dešimtmečius buvo teigiama, jog tai pati svarbiausia diena gyvenime, juokų darbas. Net ir šykštus tokią dieną gali tapti palaida bala – jei tau sako, kad diena svarbiausia, gailėti negali. Reikia ir to torto už tūkstantį, ir to fotografo už penkis, ir tos suknelės už septynis, ir to dainininko už šešis. Draugė bandė sutaupyti ant dekoratorės, buvo KOŠMARAS. Taigi, dekoratorei dar porą reikia atlaužti. Reikia makiažo, manikiūro, pedikiūro, depiliacijos, šukuosenos, dantų balinimo, purškiamo įdegio, kosmetologės paslaugų, veido masažo, kurso, nes kas bus, jei nuotraukose veidas atrodys pakritęs? Keli šimtai ant kvietimų, vidurnaktį – fejerverkai, balandžiai (vargšai), skrendantys žibintai, čia dar išsimesk. Jaunikiui kostiumą siūk, svečiams nakvynę organizuok, dar, bliamba, šampano staliuką pamiršom, o kaip su ekskursija svečiams, kol fotografuosimės. Palauk, gi reikia ir bažnyčios – kitaip nebus gražių nuotraukų. Netikintys? Koks skirtumas, kokia dabar stafkė kunigams? Ir sakykit, kuris kunigas dabar madingas? Toliatas, kaip ne kaip, jau vakarykštė diena, įvaizdis nebe tas. Čia, žinoma, dar tikrai ne viskas, bet ar jūs stebitės, kad žmonės taip lengvai atiduoda net tuos pinigus, kurių neturi, jei jie tikrai tiki, kad kitos tokios svarbios dienos gyvenime nebus? Ir ar jūs stebitės, kad didelė dalis tokių santuokų neilgai trukus baigiasi skyrybomis, jei žmonės nepagalvoja, kad visos kitos dienos po vestuvių iš tiesų yra pačios svarbiausios?
Ar įsivaizduojate, kaip žmogų, sudėjusį visas gyvenimo viltis į vienui vienintelę dieną (gerai jau, į dieną su puse, jei skaičiuosime tą parūgusį rytmetį, kurio pusryčių stalui daug vestuvininkų vis dar renkasi kopūstų sriubą su rūgštele), gali nuvilti menkiausia nesėkmė? Sakykime, jaunikio mama išgėrė ir pradėjo dramas daryti. Pasirodė, kad gėrimų užsakyta nepakankamai, o fotografas neliko taip ilgai, kaip tikėtasi. Ant žando išdygo spuogas ir dar prasidėjo akių uždegimas, tad akys buvo išburkusios ir traiškanotos. Naktį prieš nesimiegojo, tad visą vestuvių dieną zvimbė ausyse. Nevėkšla būsimas vyras primynė suknelę, dabar neaišku, ar nuotraukose gerai išsifotošopins. O tetai Birutei neatnešė žuvies patiekalo, kurį buvo užsakę, nes anoji mėsos nevalgo. Žodžiu, siaubas.
Ar įsivaizduojate, kaip lengva nuvilti ir suerzinti žmogų, kuris kėlėsi ketvirtą ryte, nes ant šešių reikėjo važiuoti plaukus sukti, nosį pudruoti – ir ne vienu sluoksniu? O po to juk atėjo laikas vilktis suknelę ir užklupo isterija, kad suknelė nebepatinka, nes planas buvo iki vestuvių numesti dešimt kilogramų, o ištirpo tik šeši ir susikurta iliuzija neatitinka realybės. Tas žmogus sprogsta, nes jam galvoje sukasi gėlės, tortai, karšti-šalti, pamergių suknelės, ar vedėjas nenusišnekės, kad tik mama nepradėtų vadovauti, o dar gi kaip ne kaip ir apie jaunikį pagalvoti reikia – ar tikrai tas? Todėl kai nuotaka pratrūksta rėkdama „padėkit man kas nors vieną kartą, ko stovit ir žiūrit“ arba kartu su nuvargusiomis pamergėmis, kurioms irgi visokie makijažai nuo pat ryto, nusišypso tik nuotraukoms, o po to į mylimuosius leidžia žaibus ir ugnies kamuolius, nes ne taip pasakė, marškinius jau išsipurvino ir prisigėrė, nors susitarimas buvo kitoks, ar ką tai gali stebinti. Na, už tai bus inscenizuotų nuotraukų, sinchroniškai žiūrint į tolį, kurias bus galima įsikelti į feisbuką ir pasirašyti, kad meilė yra tada, kai žiūrima viena kryptimi.
Susidaro įspūdis, kad vidutinis lietuvis šiais laikais vestuvėms išleidžia bent 10 000 eurų. Už tiek, kaip sako žmonės, jau šis tas įmanoma. Už mažiau gal irgi įmanoma – bet ar tai vestuvės? Ir, žinote, neskaičiuoju svetimų pinigų, jei jums norisi, pirkite nors ir šūduką ant pagaliuko ir mokėkite nors ir šimtą tūkstančių. Ar man gaila? Tačiau mano tikslas buvo pasakyti, kad vestuvėms reikalingas tik vienas dalykas: du susituokti norintys žmonės. Įsivaizduojate? Tai juk viskas, ko reikia.
Žinoma, yra žmonių, kurie nori ir mėgsta švęsti: griausmingai, su daug šviesų ir garso. Jei piniginė leidžia, kodėl ne. Bet ar tikrai leidžia? Ar tie, kurie ima paskolas vestuvių šventėms, sąmoningai apsisprendė, kad tokia šventė – jų svajonė, tikslas ir tai yra svarbiau už kasdienes galimybes, o gal vis dėlto sąmoningai jie nieko nesprendė – tiesiog nepastebimai buvo užverbuoti svarbiausios gyvenimo dienos įvaizdžio?
Beje, toje pačioje mano minėtoje studijoje aprašyta ir tai, kaip santuoką veikia medaus mėnuo – anot jos, daug prasmingiau daugiau pinigų išleisti povestuvinei kelionei. Pasirodo, smagų medaus mėnesį turėję sutuoktiniai daug dažniau turėjo sėkmingas santuokas.
Be abejonės, reikia daryti taip, kaip jums norisi. Bet raginu pagalvoti – kaip gi jums norisi. Ar tai, kaip jums norėjosi iki šiol, nėra ne jūsų pačių norai, o tik primestos taisyklės, kaip turi būti?
Bet kokiu atveju, linkiu jums smagių vestuvių. Iš tikrųjų smagių.
