O dabar dar keletas iš gyvenimo: vyras, žmonos neišleidžiantis praleisti penktadienio vakaro su draugėmis mieste. Žmona, vyro neišleidžianti į žvejybą su draugais, o jei ir išleidžianti, vis skambinėjanti, tardanti ir grįžimui jau paruošusi vieną kitą manipuliaciją rūškanu veidu. Vaikinas, kontroliuojantis, kokio ilgio sijoną mylimoji gali nešioti, o kokio jau ne. Gal net reguliuojantis makiažą ar tiesiog neleidžiantis dažytis. Arba ne tiek neleidžiantis, kiek iškeliantis sceną, kiekvieną kartą pamatęs, kad mergina nesielgia pagal pageidavimą. Oi, palaukit, čia gi tas pats – neleidžia. Mylimoji, paslapčiomis skaitanti vaikino ir jo draugų susirašinėjimus, o gal net atvirai pareiškianti: „Duok telefoną, noriu patikrinti.“ Neleidžianti turėti draugių merginų, o kai kada pareiškianti ir ultimatumą apie vyriškos lyties draugus: rinkis – jis ar aš. Jis perka bendrą šeimos mašiną, neatsižvelgdamas į partnerės pageidavimus. Ji suplanuoja visus bendrus susitikimus su draugais ar šeimos nariais, neklausdama partnerio nuomonės. Ji savo vyrui nurodinėja, kokius darbuotojus jo versle reikėtų atleisti, o jis, žmonai neatsakius į žinutę, jai vakarojant su draugėmis, nebesišneka. Jie turi žinoti, kas tau skambino ir ką pasakė, tu turi nupirkti tiksliai tiek pomidorų, kiek buvo įsakyta ir supyksta, jei nupirkai kažką ne pagal sudaryta sąrašą – tiesiog sau. Ir, žinoma, jie kontroliuoja tai, ką tu gali įsigyti – ypač, kai nusiperki kažką tik sau: „Kam tau tiek reikia? Kodėl nepasitarei?“

Bijau, kad pradėjusi nesustosiu.

Bėda ta, kad partnerio kontroliavimas, mūsų šalyje, kaip ir daugumoje, kuriose vis dar gėda vaikščioti pas psichoterapeutą, yra laikomas norma. Ir gal tokie labiau kraštutiniai atvejai, kaip neleidimas dažytis ar uždraudimas partneriui vaikščioti į sporto klubą, nes ten lankosi aptemptais drabužiais apsirengusios patelės, pavadinami perdėtu pavydu, tačiau retai kada tai įvardinama tikruoju apibrėžimu: psichologinis smurtas. Taip, kito žmogaus kontroliavimas yra vienas iš psichologinio smurto spektro elgesių.

Iš karto išsiaiškinkime du dalykus. Visų pirma, kad vienkartinis poelgis, neturintis sistemingumo, dar nėra smurtas. Vieną kartą paklausęs „kas tau skambino?“, smurtautoju netampi. Antra, visada atsiras masė žmonių, sakanti, kad „viskas šiais laikais yra smurtas, jau nieko nebegalima pasakyti. Mes augome, visi taip elgėmės ir nieko nenutiko, žmonėmis išaugome.“ Tai paprastai reiškia štai ką: „Aš elgiuosi kaip elgiuosi, man taip patogu ir man nėra svarbu, kaip tu jautiesi. Aš savo elgesio keisti nenoriu, tingiu, man sunku, todėl tu pats kaltas, kad tau nefaina.“

Atpažinti kontroliuojantį partnerį nebūtinai yra lengva. Žinoma, vieni štai taip akivaizdžiai plėšosi nuo kiekvieno savarankiško tavo krustelėjimo, o su kitais gali būti sunkiau. Iš pradžių tai gali atrodyti net labai teigiamas bruožas – įsivaizduokite, kad prieš tai buvote santykiuose, kur partneris jums visiškai neskyrė dėmesio. Nieko kartu nenorėdavo veikti, nežinojo, ką mėgstate valgyti pusryčiams, ir sunkiai atsimindavo jūsų akių spalvą. Staiga susipažįstate su žmogumi, kuris įdėmiai jūsų klausosi. Fiksuoja kiekvieną detalę. Viską nori veikti kartu. Tai atrodo tikrai šaunu, tik galop naujasis partneris tiek į jus pasineria, kad ima už jus gyventi jūsų gyvenimą: už jus išrenka jūsų aprangą, už jus išrenka, ką valgysite, už jus išrenka, kur atostogausite, už jus išrenka, kurie draugai geri, už jus išrenka, kada keltis, už jus nusprendžia, pradėti verslą ar ne. Kažkada suprantate, kad kaip žmogaus vienetas netekote bet kokios autonomijos – bet tai juk atima laiko. Be to, menkos savivertės žmonės, kuriems vis reikia įrodyti, kad juos myli, nes giliai viduje jie tuo negali patikėti, net mėgaujasi pavydo scenomis, tuo, kad partneris juos riboja, neleidžia, kontroliuoja. Jiems tai atrodo meilės įrodymas. Ir prieš keletą savaičių jau kalbėjau apie moteris, besidžiaugiančias, kad mylimasis neišleidžia pas ginekologą vyrą, nes pavydi – va, kaip myli, net gydytojui pavydi.

Kontroliuojantys žmonės manipuliuoja įvairiausiais kampais. Jie turi turėti tavo slaptažodžius, nes „jei neturėtum ką slėpti, pasakytum“. Elementarus privatumo poreikis – ne argumentas. Jums supykus už įžeidimą ir kritiką, jie apsimeta juokavę: „Nebūk toks jautrus, bajeris gi. Tau jau visai nieko nebegalima pasakyti.“ Arba dar baisiau – vaidina to nesakę arba visai ne tai turėję omenyje ir bando visaip tave suklaidinti, kad tik išsuktų savo uodegą. Jie gali bandyti juodinti kitus svarbius jums žmones, sakydami, kad „jie tau daro blogą įtaką“ arba tiesiog vizualiai bei garsiškai reikšti nepasitenkinimą, jums kalbantis su tais žmonėmis: šnypšti, vartyti akis, kietai sučiaupti lūpas. Tai, kad nenori, jog į kelionę leistumėtės su draugais, jie grindžia meile ir negalėjimu būti be jūsų. Aštresniais atvejais žmonės gali „netyčia“ pasirodyti vietose, kuriose esate jūs, jums nepranešę ir nepasitarę.

Kodėl jie taip elgiasi? Priežastys skirtingos. Bet viena jų jungia visus atvejus – didelis poreikis kontroliuoti ir nesivaldymas visąlaik slepia silpnumą. Vienais atvejais tai gali būti traumos iš praeities santykių, kai buvęs partneris išdavinėjo ir melavo. Kitais – vaikystės traumos, kai vaikas tėvų namuose neturėjo laisvės nuspręsti, kada nori keltis, ką nori studijuoti ir kaip nori leisti laisvalaikį. Tokiu atveju gali būti (o gali ir nebūti), kad poreikis kontrolei, kai ji pagaliau pasiekiama, yra neprasmingai didelis. Gali būti trauma iš esamų santykių. Gal dabartinis partneris su jumis elgėsi skaudinančiai, todėl turite sunkumų juo pasitikėti ir noras kontroliuoti situaciją darosi nebevaldomas. O dar gali būti, kad kontroliuojantis žmogus yra, pavyzdžiui, narcizas. Ir visais atvejais viskas gali būti išspręsta, išskyrus paskutinį. Narcizai nepasitaiso. Ir dabar šitą tekstą galimai skaito vienas kitas klinikinis narcizas. Jis iškart neigs, kad galėtų kažkaip panašiai pasielgti. Viską vadins nesąmone. Ir ko niekada nedarys – tai neis pas psichoterapeutą. Narcizas niekada neis pas psichoterapeutą. Jums jis galimai leis eiti pas psichoterapeutą iki kol supras, kad ten dekonstruojate jo elgesius. Tada jis psichoterapiją pradės vadinti sekta arba nesąmone.

Kontroliuojantis partneris nėra kokia šiaip nedidukė problemėlė. Kontrolė priveda prie nerimo, neracionalių elgesių – kaip veikimas pasislėpus. Žinote tuos suaugusius vyrus, kurie slepiasi nuo žmonų eidami parūkyti ir muilina rankas ilgai, kad nebūtų prigauti? Būtų juokinga, jei nebūtų siaubingai liūdna. Nuolatinis kontroliavimas gali išprovokuoti depresiją, menką savęs vertinimą. Ir aš iš pakankamai arti mačiau, kaip kontroliuojantis narcizas iš nuostabios, protingos, kūrybingos, lyderiaujančios moters per vienerius metus nulipdė savimi nepasitikinčią pelytę. Jai susivokti ir pabėgti padėjo psichoterapeutas.

Na, o jei jūs esate kontroliuojantis partneris ir atpažįstate savo elgesius, tai nėra taip jau blogai – būna daug blogiau – būna, žmonės neigia. Aš pati savyje atpažįstu šiuos elgesius ir stengiuosi juos eliminuoti taip gerai, kaip tik galiu. Nuo ko pradėti? Jau klasika tapęs patarimas: psichoterapija. Jos metu galite išsiaiškinti, kodėl taip elgiatės. Žinojimas veda į problemos sprendimą. Žinant priežastis nereikia savęs teisinti: „Elgiausi taip, nes mano praeitis buvo žiauri.“ Manau, kad teisingesnis būdas būtų sakyti, kad elgiausi taip, suvokiu to priežastis ir pabandysiu tai eliminuoti, nes tai žaloja mano mylimą žmogų. Nereikia užsibrėžti per daug – nereikia grandiozinių pasižadėjimų, kad daugiau niekada gyvenime nekontroliuosite. Pradėkite nuo mažų dalykų. Neskambinėkite partneriui jam išėjus su draugais. Pabandykite jam grįžus, net jei grįžo ne tuo kvapu kvepėdamas, ne manipuliuoti tyla, o tiesiog elgtis neutraliai. Pabandykite suvaldyti savo pyktį, jam suimprovizavus su pirkinių sąrašu. Paprasčiausiai pasakykite, kad viskas gerai.

Tarp normalaus kompromisų darymo, derinimosi poroje ir tarp kontrolės riba ne tokia ir plati. Bet manau, kad kontrolę ir sąmoningus kompromisus skiria esminis dalykas: atviras kalbėjimasis nemanipuliuojant. O manipuliacija yra ir nesikalbėjimas, ir trankymas durimis, ir grasinimas skyrybomis, ir išvykimas neaišku kur, gąsdinant, kad palikai ir nebegrįši. Kai kažkas netinka ir verčia jaustis blogai, o tu paaiškini žmogui apie savo savijautą, jos priežastis ir paprašai padėti išspręsti šitą problemą kompromisu, tai stipriai skiriasi nuo kontrolės. Tai yra esminis skirtumas.