Situacijai esant kone komiškai graudžiai, Lietuva pasaulyje su dar keliomis šalimis lyderiauja savižudybių statistikoje. Lyderiauja, beje, vyrų dėka – kaip nuo seno, taip ir dabar, šalyje per metus nusižudo net keliskart daugiau vyrų nei moterų. Nežinau, kaip jūs, bet dauguma mano pažinotų nusižudžiusių žmonių – būtent vyrai. Jauni vaikinai, vyresni, jau tapę seneliais, vidutinio amžiaus, nespėję pasveikinti vaikų, baigiančių mokyklą. Palyginus dažnu atveju buvo susijęs ir alkoholis – ir, mano manymu, tai tik dar vienas įrodymas tam, ką tuoj jums pasakysiu.

Statistika surašyta juodu ant balto, aiškiau nebūna, o visuomenė ir toliau nemato savo kaltės, augindama ir tręšdama toksišką vyriškumą: vyrai neverkia, vyrai nerodo emocijų, vyrai tik tyliai paspardo į kampą, kai negerai. Kiekvienas žodis – tai vinis į karstą.

Nuo senų senovės jiems buvo kalta, kad tikras vyras – tai karys ir nugalėtojas. Saugotojas ir aprūpintojas. Padėties šeimininkas. Gal kažkada, laikais, kai nebuvo automobilių, skalbyklių, tokios maisto pramonės, kai pasaulis sukosi daug lėčiau, toks kraštutinis lyčių pasiskirstymas ir turėjo prasmės. Šiandien net karai nebevyksta pyškinant į kairę ir dešinę. Štai – šis laikotarpis greičiausiai į pasaulio istoriją bus įrašytas kaip šaltasis karas, Rusijai ir Baltarusijai vis labiau bandant kantrybės ribas, bet šaliai reikia ne prarasti ko neturinčių karių, pasiruošusių šauti ir būti sušaudytiems, bet galvų ir protų, technikos ir įrangos. Karai jau vyksta kitaip. Todėl ironiška, kad taisyklės vyrams vis dar tos pačios – tikras vyras turi parnešti bizoną, sumedžiotą plikomis rankomis. Iš kur nori, iš ten imk.

Moterims gana įprasta savęs šiek tiek pagailėti: mėnesines kentėk, vaikus gimdyk, o po to vyras išeina pas kitą. Vis dėlto, atsakomybė, užkrauta ant vyro pečių, mane stipriai gąsdina.

Tyrimai sako, kad, pavyzdžiui, dėl ekonominių krizių vyrai jaudinasi daug stipriau. Ir paaiškinimas čia labai paprastas: kai tavo kraujyje teka įsipareigojimas visada būti stipriam, visada aprūpinti, visada laikyti kontrolę, visada apsaugoti, visada nugalėti, o situacija pasidaro nevaldoma, tu jautiesi, kad tau ne šiaip nepasisekė – tu jautiesi lūzeriu. Nevyru. Įtariu, kad kažkaip panašiai gali jaustis moterys, kurios nori turėti vaikų ir kurias veda motiniškas instinktas bei visuomenės stereotipai, o negali. Netikusi moteris. Bergždžia. Taip ir vyrai – jie jaučiasi bergždi. Būtent todėl vyrai didelėje dalyje pasaulio per 2007-ųjų-2008-ųjų krizę žudėsi, kaip proto netekę. Juk galvojant blaiviu protu, neišsprendžiamų – net jei per daug metų – situacijų nėra. Arba beveik nėra. Kol tavęs nepasodino į mirties kėdę, tol turi galimybę rinktis ir judėti pirmyn. Tačiau tie žmonės ne tik išsigando atsakomybės ar pavargo, juos ne tik kankino depresija. Dar juos prispaudė ir našta, tiesiog prieštaraujanti jų esybei.

Kitas pastebėjimas – tai, kad vyrai, nors dažnai turintys bičiulių, kolegų, su kuriais gali praleisti laiką, statistiškai daug rečiau turi tikrų draugų ar geriausių draugų, kokių turi moterys. Nieko keisto – tikrai draugystei reikalingas tam tikras intymumas. Ir arba tu sąmoningai jo sieki, arba vienas kitą pažįstant nuo vaikystės, matant įvairiose situacijose, tampant bendrininkais, jis gali būti pasiekiamas štai taip, šiek tiek autopilotu. Gali būti pasiekiamas, o gali ir nebūti. Bet užmegzti tikrai artimą ryšį, kokį turi draugės, saugančios viena kitos gėdingiausias paslaptis ir skaitančios viena kitą iš judesių, neįmanoma be iš tiesų intymių momentų, neatsiveriant, nekalbant apie savo jausmus. O ką tu kalbėsi, jei vyrams negalima? Meilės, seilės, bezdalai – ne vyrams juk, jiems galima apie krepšinį, apie mašinas, apie tai, kaip bobos užknisa (bet ne apie tai, kaip gerai su jomis jautiesi, kaip tau gera ir ramu), apie politiką ir fiziką, bet ne apie tai, kas jų viduje. Kaip jau užsiminiau pradžioje – nebent tai pyktis. O sveikas pyktis yra gerai – tai labai natūrali emocija neteisingose situacijose. Tačiau ne tada, kai ji yra destruktyvi ir prasimušanti po begale užspaustų išgyvenimų, atsakomybių, stigmų ir jausmų.

Vyrai statistiškai daug rečiau kreipiasi pagalbos dėl savo sveikatos. Esu tikra, kad kiekvienoje šeimoje yra tėtis, dėdė arba bent jau senelis, kuris geriau numirs, bet pas daktarą neis. Kodėl? Ką jūs žinot, jie gi nesako. Neis ir viskas. Ir mes vėl apsisukame ratu – argi tikras vyras gali prašyti pagalbos? Argi jis pats nesusitvarkys? Argi nepakentės kaip tikras karys? Na, nejaugi jis čia verks kaip boba? Vėl – atrodo komiškai, tarsi tokie juokingi animaciniai personažai, kol nepaskaičiuoji, kiek dar pakankamai jauno amžiaus vyrų, tarp keturiasdešimties ir šešiasdešimties, beprasmiškai numiršta, palikdami gedėti vaikus ir žmoną, nors ankstyva profilaktika ir tabletė per dieną būtų sutvarkiusi problema dar keliasdešimčiai metų. Bet kokios ten tabletės – šimtas gramų ir bus daug geriau. Taip gydosi vyrai, o tabletes palikim moterims.

Su alkoholiu – panašūs reikalai. Statistika sako, kad vyrai Lietuvoje net keliskart dažniau nei moterys tampa alkoholikais. Alkoholis, kaip žinia, atpalaiduoja. Ir kai kada vyrui tai ir yra vienintelis būdas atsipalaiduoti – jei jis kitaip jau nebemoka, kaip tik gyventi nuolatinėje karinėje parengtyje. Nuolatinėje įtampoje dėl paskolų, darbo, šeimos išlaikymo, vyriškų varkių. Kai kas raminasi sporto, didelėmis adrenalino dozėmis, dar didesniu darbo kiekiu – na, o kai kas neria į alkoholį ir dažnai tai baigiasi karstu.

Visuomenė, iškėlusi neprasmingus standartus vyrams, kenčia pati. Pavyzdžiui? Vyras, po skyrybų nesirūpinantis vaiku, didesnėje pasaulio dalyje yra kone norma. Pagirt gal nepagirs, tačiau bendruomenė net neatstums. Ir žmonės tai aiškina sakydami, kad taip jau gamta surėdė, jog motinos vaikus labiau myli – o tėčiams juk buvę nebuvę tie vaikai. Padarei, palikai ir švarus. Vyrai piešiami tarsi nelabai gebantys turėti jausmus, tačiau tuo pačiu ta visuomenė jiems jų ir neleidžia turėti. Iš vyrų šaipomasi, kaip iš nemokančių pasirūpinti namų buitimi: kojines išmėto, gaminti nemoka, vaiką neteisingai laiko, lėkštę klaidingai šluosto. Tačiau jie ne nemoka – jiems neleidžiama. Kritikuojama, vėliau perimant namų buitį į moteriškas rankas. Ir nors vyrai vis dažniau išeina tėvystės atostogų rūpintis vaikais, didelė dalis visuomenės tai vis dar laiko nesusipratimu – tai ką, dabar tas vyras, tipo, tėčiu bus? Iškrypimas gi kažkoks.

Iš vyrų išvaizdos ar amžiaus bei norų socialiai priimtina šaipytis. Vyriška plikė prašosi anekdoto, kai suirzusios damos paklausti, ar jai kartais ne mėnesinės, gali tau kainuoti darbo praradimą. Pašiepti vyrišką alaus pilvą, krūtis – visiškai normalu, taigi nesusireikšmink taip. Na, o moteriškas kūnas – geras visoks, moterys turi save priimti tokios, kokios yra. Ir kaip be klasikos – pašmaikštaukime apie vidurinio amžiaus krizės kamuojamą vyrą. Ko ko jis užsimanė? Motociklo? MO TO CIK LO? Ot kvailelis, jaunystę prisiminė. Na, o apie moterišką menopauzę nešnekama beveik išvis.

Visuomenė pati iš vyrų daro kažkokius bejausmius robotus, o vėliau rauda, kad visi vyrai kiaulės. Nori, kad vyrai būtų žmonės, bet kaip žmonių jų priimti nepasiruošusi. „Noriu balto, bet kad būtų juodas“ – visa situacija skamba maždaug taip.

Aš pati niekada nežiūrėčiau į vyrą, kuris negali pravirkti. Man jo būtų gaila, aš jį užjausčiau, bet tokio žmogaus niekada negalėčiau pasirinkti savo partneriu. Ašaros žmogui duotos ne šiaip. Jos išreiškia empatiją, ištalpina skausmą, pyktį, gedėjimą. Jei žmogus negeba pravirkti, jis galimai ir užspaudžia emocijas, o tie, kurie užspaudžia emocijas... Na, tai atskira tema, bet iš to niekada nieko gero nebūna. Tik agresijos priepuoliai, pavydo scenos, konfliktiškumas, net smurtas. Nors žmonės, kurie neverkia, nėra taip gerai ištirti, dauguma tyrimų parodė, kad tie, kurie niekada neverkia, paprastai nesugeba užmegzti iš tiesų gilaus ryšio. Ir man tai skamba logiškai. Negali vienu metu būti ir iki skausmo atviras, ir visko laikyti savyje.

Tie, kurių venomis jau teka toksiškas vyriškumas, kažkaip išgyvens. Kažkaip. Nepavydėtinai. Bet aš linkiu stiprybės tėvams, auginantiems mažus berniukus. Turėtų būti sunku išmokyti sūnus nepasiduoti visuomenės stereotipams ir stigmoms, sugriovusiems tiek gyvenimų ir tiek kartų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (115)