Žygiuokite, kad norite. Tik, prašome, pagal galiojančius LR įstatymus. O juos, deja, žygeiviai pamiršo. Ir dėl būriavimosi, ir dėl žmonių skaičiaus, ir dėl necenzūrinės leksikos, ir dėl alkoholio vartojimo viešose vietose, ir dėl agresyvaus bendravimo su žmonėmis – kalbu ne tai, ką kažkas papletkino. Rašau jums, ką pati vakar savo akimis mačiau. Ir dėstau ne kažką, kas man patinka ar nepatinka, bet apie dalykus, esančius už įstatymo ribos.
Maršiečiai ir marsiečiai vis bando tikinti, kad jų įvaizdį griauna žiniasklaida, kad bando sukompromituoti, kai iš tiesų tai taikūs žmonės iš gražių šeimų, mama, tėtis, vaikai ir anūkai, kurie kalba apie gerai išauklėtą, gražią, tvirtą šeimą. Man, pavyzdžiui, tokia šeima irgi būtų gražu (atkreipkite dėmesį, kad sakau „būtų“) – bet galima nė kiek nekreipti dėmesio į žiniasklaidą, tik pačiam gatvėje ar socialiniuose tinkluose prasilenkti su „šeimos vertybes“ delnuose nešančiais žygiuotojais ir įsitikinti, kokią ten saulę tie žmonės parneša.
Vakar maršų palaikytoja, vyriausioji Lietuvos ragana, nykštukų asociacijos prezidentė, kavos tirščių specialistė ir aktyvi draugijos „Abrakadabra“ narė Vilija Lobačiuvienė man asmeniškai parašė žinutę, kur prisistatė esanti spalvota višta – na, aš nesu tikra, gal ji ir man tokį epitetą skyrė, nes žinutė taip ir atrodė – „spalvota višta“ – bet pagalvojau, kad bent jau išvaizdos prasme ši Hario Poterio kolegė yra daug spalvingesnė, taigi pasakiau, kad malonu susipažinti ir prisistačiau savo vardu. Vėliau keletas vyrų, aktyviai ginančių tikrąsias vertybes, o ne ten kokias iškrypusias, pasiūlė man pačiulpti lytinį vyrišką organą, na, o skaitytojas Šarūnas, taip pat nemėgstantis įvairaus plauko iškrypėlių, mane pavadino „ištinusia kalite nuo butulino ir baltimų“. Kalba netaisyta, kaip jau supratote, nors tikrai nesmerkčiau, jei nesupratote nieko, nes autoriui sunku reikšti mintis. Bet jei kas trokšta paaiškinimo, Šarūnas vėliau paaiškino, kad kalba apie vyrišką ejakuliaciją. Tikrosios vertybės ir neiškrypimas.
Nepaisant to, kad viešas pasityčiojimas iš Lietuvos valstybės himno yra baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, viešo susibūrimo metu giedorė, o gal labiau neritminga deklamuotoja, ūbaujanti, kaip sužeistas balandis, keliskart pamiršo žodžius, buvo absoliučiai nepasirengusi, ir kartą sąmoningai iškraipė giesmę. Žinodama, kad turės tokią užduotį – viešai giedoti, nesugebėjo išmokti Lietuvos himno žodžių, jau nekalbant apie tai, kad juos apskritai kaip ir savaime suprantama mokėti. Ta pati tautos šauklė kaip skerdžiama grasino politikui Matui Maldeikiui kartuvėmis – visa tai juk yra užfiksuota.
Ką paėmė tautos gelbėtojai į rankas, tas nepavyko: bandė kažkokį ragą pūsti, neišėjo, sakė, kad protestai taikūs – politikus rėkdami vadino „pedikais“, o nufilmuotose medžiagose pasidabinę vėliavomis sklaidosi neblaiviai atrodantys dar nuo Garliavos įvykių žinomi veikėjai, įtikinėjo, kad sugeba saugiai elgtis pandemijos metu – nė vienas nebuvo su kauke. O tas himno giedojimas, kurį vargu ar kada pamiršiu – na, nesu didelė Romo Dambrausko gerbėja, bet kad jau turite nors vieną su kažkokia muzikine klausa, gal geriau jam būtumėt pagiedoti davę? Kodėl jums vis taip nepavyksta?
Kai į susibūrimus atvyksta žurnalistai ir klausia, už ką ir prieš ką tie žmonės protestuoja, apskritai nieko neįmanoma suprasti. Kas rūpinasi Kedžiu ir ar dar gyva Deimantė, kas bijo gėjų, kas nenori lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo, kas pasigiria, kad yra sveikuoliai, kas grasina nesiskiepyti, kas pyksta, kad vaikų mušti neleidžia, kas reikalauja vieną ar kitą ministrą atstatydinti. O geriausiai – kad pasitaiko formuluočių, reikalaujančių Seimo nesvarstyti įstatymų, kai Seimo darbas yra svarstyti įstatymus. Galima reikalauti nepriimti įstatymo, prieštarauti jame išsakytiems teiginiams, bet ne reikalauti nesvarstyti. Visiška betvarkė. Primena tą plakatą, kuriame žmonių minia rėkia: „Ko mes norim? Nežinom! Kada mes to norim? Dabar!”
Ir po viso šito, ką išvardinau bei daug daug daugiau, maršiečiai bando įrodyti, kad jie yra taikūs, išsilavinę žmonės teisingomis vertybėmis? Ir kas tuo patikės, kai net patys keli jūsų palaikytojai jus vadina „apačia“ (protesto kilimu iš apačios), o viskas, ką mato žmonės iš šalies – yra gryna agresija be jokio konstruktyvumo ar rėmimosi mokslu?
Gausu studijų, kuriose tyrimai atskleidžia, jog homofobija turi glaudžių sąsajų su psichologinėmis problemomis, tokiomis, kaip agresija ir pykčio priepuoliai, kraštutinis maskulinizmas ir emocijų, jausmų baimė, labai menka savivertė. Tai labai puikiai susisieja su beveik viskuo, už ką ir prieš ką pasisako ta kiekviena aiškiai nesuformuluota ir neapibrėžta protestuotojų grupė. Tokie patys žmonės kažkada priešinosi vergijos panaikinimui, vėliau – moterų teisei balsuoti ar bet kokiems kitokiems pokyčiams, kurie dabar yra savaime suprantami. Iš esmės jie priešinasi ir bijo to paties dalyko: kad nebebūsi toks pat reikšmingas dėl prigimtinių dalykų, į kuriuos nereikia įdėti pastangų. Kad nesi geresnis vien todėl, kad esi baltasis. Kad tavo žodis nėra galutinis vien todėl, kad nesi vyras. Kad nesi neklystantis vien todėl, kad padarei vaiką. Kad nesi viršesnis vien todėl, kad esi heteroseksualus. Jie priešinasi valstybei, kurioje kiekvienas yra tai, ką užsidirba savo paties pastangomis, nes tam reikia mokytis, nuolat keistis, judėti, siekti, o ne rašinėti komentarus, prirūgusiame kambaryje sėdint vienais triusikais.
Jie jaučiasi saugiais, kai kiekvienam yra aiškiai nurodyta jo vieta (kaip, pavyzdžiui, buvo Sovietų Sąjungoje), galimybės, ribos. Kaip viskas turi būti: moteris su vyru, butas – kaip siekiamybė, vaikai – gyvenimo tikslas, žuvies diena – ketvirtadienis, gėjų – nėra, svajonės – su aiškiomis ribomis. Tas geras, anas blogas. O dabarties pasaulis yra toks, kokį kiekvienas susikuria. Kas nori ne šeimą kurti, o keliauti pats sau nuo nieko nepriklausomas, kas nori ne butui užsidirbti, o užsiimti savianalize ir vidinio pasaulio paieškomis, kas nori turėti neįpareigojančius santykius, o kas – lakuoti nagus, nors yra vyras. Viskas visai ne taip, kaip jiems kažkada buvo prisakyta. Ir jie nori rėkti: „Bet taip negalima!” Jie ne neteisybę bando išspręsti – nes ne prieš visą neteisybę jie yra nusiteikę. Pati žinau keletą maršo dalyvių, kurie muša savo žmonas. Mano sekėjai man prirašė bent keliasdešimt žinučių, nurodydami, kad jų giminaičiai dalyvauja tuose protestuose, nors patys nesirūpina savo vaikais iš pirmųjų santuokų. Taigi, tiesos paieškos nėra jų tikslas – tikslas yra gyventi taip, kaip jiems patogiausia, nežiūrint, ar kitiems patogu.
O labai gaila. Matote, praktiškai kiekvienas punktas, kurį jie išskiria kaip problemą, yra tiesus kelias į nelaimingą gyvenimą. Neleidimas homoseksualiems žmonėms turėti lygiaverčių santykių, didelei žmonių grupei sako, kad jie yra prastesni, mažesnės vertės. Vaikų mušimas vaikus žemina, trukdo sukurti tikrą ryšį, sukelia skausmą. Lengvieji narkotikai man asmeniškai nėra prie širdies – sunkieji juo labiau. Vis dėlto, kalėjimas už žolės parūkymą man labiau primena bobučių su gėlytėm ir uogom vaikymą nuo gatvės. O toks žingsnis, be to, iš esmės neproporcingai pagadina žmogaus gyvenimą. Moters, kaip gimdymo mašinos suvokimas, galimybių lubas nuleidžia ir toms, kurios vaikų nori, ir toms, kurios nenori. Toms, kurios gali ir negali. Viskas, apie ką kalba šeimos maršas, iš esmės pagrįsta traumatiniu elgesiu su kokia nors visuomenės grupe.
Galop – kai kas sako, kad maršiečiai protestuoja tiesiog prieš konservatorius ir Laisvės partiją. Gerai. Protestuokite. Bet nepamirškite, kaip šita valdžia buvo išrinkta. Ją rinkau aš ir rinko mano draugai. Absoliučiai visi mano aplinkos žmonės balsavo už konservatorius arba Laisvės partiją. Aš – už pirmuosius. Prieš tai aš ir mano aplinka ketverius metus kentėjome kasdienius šiaudinių skrybėlių ir klumpių cirkus. Mums labai nepatiko. Kadangi nepatiko – kalbėjome apie tai. O kai atėjo rinkimai, ėjome balsuoti ir raginome eiti kitus. Pabandykite tą patį daryti per kitus rinkimus, o kol kas esate laisvi reikšti savo nepasitenkinimą, bet tam galioja taisyklės. Mes negyvename Baltarusijoje. Ir nejaugi jūs norėtumėte?
