Pasikalbėkime apie tai, kodėl žmonės griebiasi neapykantos ir ją viešai demonstruoja, kartais net tuo didžiuodamiesi. Esu įsitikinusi, jog dažniausiai žmonės bevertį pyktį skleidžia ne dėl to, kad yra žiaurūs, kritikuojantys, netolerantiški ar antisocialūs asmenys. Greičiausiai jį naudoja tam, kad paslėptų vidinį nesaugumą, nepasitikėjimą savimi, bejėgiškumą keisti dabartinę vidinę būseną, kurioje jaučiasi strigę. Ties čia ir galėtume užbaigti tekstą, bet ne, nepaleisiu taip greitai. Leiskimės giliau!
Tad, kodėl mūsų viena visuomenės dalis, jaučia tokią didžiulę pagiežą mažumoms?
Naudojant neapykantą siekiama dėmesio. O tai tik rodo, kad dalis visuomenės yra siaubingai vieniši.
Vienišumas yra nepakeliama būsena tiems, kurie jos nesugeba priimti ir reikiamu metu savęs paklausti, ką man šis laikas galėtų atnešti nuostabaus? Tad tie, kurie nemoka priimti šio jausmo (o kaip gebės, kai ištisus dešimtmečius mokykloje niekas nemokė susigyventi su visais jausmais?) siekia dėmesio, natūralu. Bėda ta, kad desperacijos apimti žmonės, dėmesio gali siekti bet kokia kaina. Tikiu, kad pagarsėjusi mokytoja (neapsiverčia liežuvis jos vadinti mokytoja) Astra yra siaubingai vieniša. Siaubingai. Tačiau kartu su būreliu kitų, taip pat vienišai besijaučiančių, desperatiškai nusiteikusių žmonių, keliauja uždažyti LGBTQ bendruomenės simbolio, kas leidžia bent trumpam pasijausti kažko dalimi – bendruomenės dalimi.
Bet žiūrėkite, nereikia baimintis pabūti vienišiems. Kai pasirenki išbūti su visais nemaloniais jausmais, nelendi į desperaciją, neapykantą, netoleranciją ir nesieki bet kokia kaina dėmesio. Būni, išbūni, jautiesi truputį sugriuvęs, tačiau atsitiesi turėdamas savyje nepaprastai daug jėgų bei nepraradęs savigarbos! Taip nutiko ir man. 2020 metų rudenį ir žiemą kaukiau iš vienišumo, buvo siaubingai nemalonu, tačiau apsisprendžiau išbūti su visais nepatogiais jausmais. Jaučiausi sugriuvusi, na ir kas? Na ir nieko, toks gyvenimas. Bet nenumaldomai bėgant laikui radau savyje jėgų, pakilau ir dabar jaučiuosi nenugalima. Nenunykau į jokią desperaciją ar juolab į neapykantą kitiems žmonėms. Matote, skleidžiama neapykanta dažniausiai reiškia tik viena, kad nuo kažko bėgate. O juk su neapykanta yra lengviau susigyventi, nes taip nereikia nerti į savo problemas, po kurias galbūt kaip tik dabar, kapstytis ypač nemalonu.
Pyktis yra ta emocija, kurią naudojant bus išklausoma. Net ir tada, jei neturi ką pasakyti
Kai desperatiškai siekiame dėmesio tam, kad nebesijaustume vieniši, sulaukti dėmesio trokštame kuo greičiau. Mat liūdesys ir vienišumas kelia nepakeliamą maudulį, o ar yra besimėgaujančių šiuo mauduliu? Be to, pasitelkiant meilę, gali kiek užtrukti kol sulauksime dėmesio. Juolab, jeigu dar tas skleidžiantysis neapykantą yra nusivylęs meile. Kitas dalykas, mes žmonės mėgstame trumpesnius kelius tikslui pasiekti, deja, retai kada jie veikia.
Na ir dar, neapykanta suteikia energijos. Kai savo viduje jaučiamės pavargę, sugriuvę, nusilpę, bejėgiai, natūralu, jog neturime energijos. Iš kur jos pasisemti? Iš pykčio. Pyktis yra stipri ir iš kojų verčianti emocija, o tai suteikia norą veikti. Deja, tačiau pyktis yra varomoji jėga, kuri gali nukreipti ir netinkamu keliu.
Tad taip pasitelkę neapykantą ir įrėmę paklaikusias iš pykčio akis, rėkiame žodžius, net jei tie žodžiai nieko verti. Man atsiųsta žinutė Uostyk b**į kale, nieko nesako, tačiau aiškiai suprantame, jog tai yra apie žmogaus desperaciją gauti dėmesio. Vadinasi, ši žinutė nėra apie mane, tai yra apie kitą. Žmogus tikrai būtų sulaukęs dėmesio, jeigu prie manęs būtų įstengęs prieiti su meile ir noru lįsti į diskusiją.
Tad, kai kitą kartą norėsis lieti neapykantą ant kito žmogaus pamąstykite, ar tikrai turite ką pasakyti? Antra, prisiminkite, kad ir Jūs esate mylimi. Taip, ir Jūs esate mylimi.
Besimokydama istorijos bakalauro studijose buvau išmokyta tikrinti šaltinius, o tai reiškia juos atidžiai skaityti, tyrinėti ir t.t. Už šį įgūdį savo dėstytojams dėkoju iki pat dabar ir greičiausiai dėkosiu dar ilgai, nes šiame informacijos pertekliaus amžiuje gebu neįtikėtinai greitai atpažinti, kur yra grūdama dar viena totali nesąmonė, o kur yra teisingi šaltiniai. Tačiau tam, kad imtume tikrinti faktus nereikia baigti istorijos bakalauro studijų, pradžioje reikia NETINGĖTI nagrinėti informaciją, kurią skaitome internete.
Be visa to, didžioji dauguma realiai apsigyvenome socialinėje medijoje, kurioje apstu briedų. Nesu linkusi kaltinti socialinės medijos dėl to, kad žmonės negeba tinkamai elgtis tupint ten: negeba atsirinkti ten skleidžiamas tikras naujienas nuo netikrų, negeba komentaruose lįsti į konstruktyvią diskusiją, o vietoj to renkasi absurdišką spjaudimo ant kito asmens taktiką.
Deja, informacijos perteklius atvėrė mūsų visuomenės švietimo piktžaizdę. Mūsų visuomenei vargiai sekasi su kritiniu mąstymu. Ir nekaltinu dėl to tų žmonių, kurie negeba kvestionuoti dalykų ir užduoti klausimų. Kaltinu mūsų švietimo sistemą, kuri ištisus dešimtmečius taip ir nesugebėjo susiimti ir pradėti mokinius mokyti kritinio mąstymo.
Mūsų dalis visuomenės siaubingai nemyli savęs.
Nežinau kodėl. Nežinau kodėl, žmonės vija į šalį savęs priėmimą. Juk tas pėsčiųjų perėjos suniokojimas tai nėra apie LGBTQ bendruomenę, tai apie tuos žmones, kurie šitaip niekingai pasielgė. Taip, Jūs ta krūvelė savęs nemylinčių žmonių, mums tik parodėte, kaip savęs nekenčiate, kaip stipriai Jūs jaučiatės nesaugūs būdami savimi ir kaip Jūs nepasitikite savimi. Matote, tik mylėdamas save žmogus gali pasirūpinti kitu, tik mylėdamas save, saugus ir pasitikintis savimi žmogus gali būti tolerantiškas, mylintis bei atjaučiantis. Uždažiusieji ir visi palaikantieji, Jūs nei mylintis, nei tolerantiški, nei atjaučiantys. Ir tai yra problema.
Todėl eikite į meilę sau, leiskitės į savęs pažinimą, bandykite suprasti save, nes kai vieną dieną pamilsite save, suvoksite įstabią mintį, kad nebenorite teršti savo brangaus gyvenimo laiko neapykanta ir beprasmiu pykčiu, kuris kyla dėl ko? Dėl to, kad kitas žmogus nori gyventi oriai? Dėl to, kad kitas žmogus turi troškimą auginti vaiką? Dėl to, kad kitas žmogus trokšta jaustis saugus gyvenantis mūsų valstybėje? Dėl ko, prašau, atsakykite man?
Pamilti save nepavyks iš karto. Galėjome vaikystėje įgyti traumų, galėjome tapti sužeistais po sudaužytos širdies ir taip pamanyti, jog esame menkaverčiai. Bet tai nėra tiesa. Mes visi esame pilni savimi, mes visi esame visavertiški.
Visi. Ir homoseksualūs, ir heteroseksualūs, ir biseksualūs, ir translyčiai, ir tie žmonės, kurie savęs neidentifikuoja su jokia lytimi – VISI.
Štai ką ta krūvelė žmonių, uždažiusių pėsčiųjų perėją ar suoliuką skirtą simbolizuoti LGBTQ teises, Didžiojo šeimų maršo dalyviai bei organizatoriai man pademonstravo – dalis visuomenės serga ir šiai visuomenės daliai reikia padėti, nes šitokiu būdu jie šaukiasi pagalbos.
Lietuvoje tilpsime visi!
