Mano lietuvių kalbos mokytoja Valerija, su kurios pagalba mokiausi dvejus metus, buvo pirmasis žmogus, mane pagyręs už mano rašinius ir perskaitęs mano darbą garsiai, prieš klasę. Ji leido man rinktis skaityti tai, kas man labiau prie širdies, ir nevertė skaityti to, kas tikrai buvo ne mano – tiesiog žinojo, kad ir taip daug skaitau. Mano istorijos mokytoja Rima buvo tas žmogus, kuris niekada nerėkia, bet kurio klausosi visi. Ji sugebėjo istoriją papasakoti taip, kad aš, nors visai nesimokydama, iš egzamino susirinkau devynias dešimtis balų. O dar buvo mano auklėtojas – Egidijus, dabartinis Kelmės mero pavaduotojas, kuris merui paėmus kyšį (nors tikriausiai reiktų sakyti „tariamai paėmus kyšį“, nes teismai dar vyksta), dabar vadovauja Kelmės miestui, ir tai yra pirmas žmogus Kelmėje per daugelį metų, kuris vienu metu atlieka mero pareigas ir yra tikrai išsilavinęs. Pas jį klasėje mielai pasilikdavau pasišnekėti iki vėlyvos popietės: apie istoriją, socialinius stereotipus, Kelmę – nėra kito tokio žmogaus, šitaip pažįstančio Kelmę iš istorinės pusės.
Taigi, kartą man jį aplankius, jis man į rankas įkišo autoriaus iš Izraelio, David Grossman, knygą „Užeina arklys į barą“. Sakė, pats dar neperskaitęs, todėl turėsiu grąžinti, bet sužinojęs, kad rašau knygų apžvalgas, davė paskaityti. Ir tai, žinote, yra labai gerai – kai knygas renkiesi tik pats, dažnai lieki komforto zonoje. O kai išrenka kažkas kitas, perskaitai tai, ko galbūt pats nebūtum pasirinkęs. Ir tai nuostabiai praplečia akiratį.
Kadangi knyga 2017-aisiais buvo apdovanota „Man Booker International“ prizu, dėjau į ją vilčių. Apdovanojimų yra visokiausių – čia kaip vyndariai susigalvoja įvairiausių medalių, kurių užtenka tikriausiai 70 procentų pasaulio vynų įvertinti. Na, gal perdedu, bet panašiai. Tačiau „Man Booker International“ man autoritetą turi – taigi, kažko tikėjausi.
Tikėjausi tikėjausi, laukiau laukiau, o juk knyga ploniukė – nedidelio formato ir nė dviejų šimtų puslapių nesiekianti. O per dieną sugebėdavau vos kelis puslapius įveikti. Būna, per dieną ir kelis šimtus pavarau, o čia penki – ir viskas, viso gero. Iki pusės knyga buvo didžiulė kančia, bet skaičiau toliau. Pasakojimas rutulioja dviejų pagrindinių veikėjų istoriją – dviejų vaikystės draugų, kurių draugystė seniai nutrūko, vienam jų kitą išdavus, nuo jo nusisukus. Tas išduotasis pakviečia vaikystės draugą į savo stand-up‘o komedijos pasirodymą su vieninteliu prašymu – pasakyti, ką pamatys. Ką įžvelgs.
Ir iškart galiu pasakyti, kodėl knyga vos stūmėsi. Didesnė dalis knygos ir yra tas išduotojo stand-upas, kurį užpildo atėjusio draugo prisiminimai iš jų patirtų įvykių. Bet, ponai ir ponios, toks žanras tvarkinga, literatūrine kalba, nedaromas. Ir neatsakysiu, ar čia lietuvių kalbos vertėjai sugadino, ar čia pats autorius tokia medine kalba kalbėjo, bet taip nesidaro, kai kalbame apie stand-up komedijos žanrą. Galbūt tiesą būtų galima pabandyti išsiaiškinti, skaitant vertimą į anglų kalbą – ir aš galvoju, gal tai tikrai lietuvių kalbos vertinio problema, jei jau knyga gavusi tokį didžiulį įvertinimą ir apdovanojimą. Tiesa, Goodreads platformoje ji nėra įvertinta puikiai – 3,5 žvaigždutėmis, tad gali būti visaip.
Knyga yra labai liūdna ir net kartais kokti. Joje vyksta didžiulė asmeninė drama ir nėra taip, kad perskaičius lieki tuščias, kaip popieriaus lapas. Priešingai – knyga palieka ne taip ir mažai. Bet štai ją skaityti – tikra kančia. Ir nedrąsu pripažinti, bet geriausias dalykas, skaitant knygą, buvo tas, kad ji pagaliau pasibaigė. Nors ir nuo vidurio šiek tiek pasitaisiusi.
Aš jau esu sakiusi – net jei galutiniame rezultate knyga nepatinka, man tai yra pati geriausia dovana. Nepatikusių knygų skaitymą irgi įskaičiuoju į savo patirtį ir tai sumuojasi. Neįmanoma būti dideliu skaitytoju ir skaityti tik geras knygas – tam, kad rastum savąsias, turi perskaityti visą krūvą tokių, kurios erzina. Tad duokite man dar knygų, dovanokite man jas, duokite paskaityti, rekomenduokite – nieko tokio, jei nepatiks. Nepriimkite asmeniškai.
2 žvaigždutės iš penkių. Tai, kas lieka, verta ir visų 4, bet skaityti – baisi kančia. Maždaug tokia, kokią demonstruoja ir pagrindinis knygos veikėjas.
