Dar ir nepasibodėjo parodyti, kaip iš jos tono ėjo suprasti, iš tiesų šokiruojančiu pavyzdžiu: lieknos merginos, kurios kojos gal ne idealiai tiesios, jei milimetrais matuojant, su aptemptais džinsais. Stilistė pašaipiai klausė: „Negi jums rimtai gražus toks vaizdas?“ Tik, aišku, parašė su klaidomis, kaip ir priklauso tikrai grožio specialistei. Negi imsi ir knygas skaitysi – juk svarbiau tiesios kojos, ypač, kai jos kitų.

Problema ta, kad esant sutraumuotam nerealistiškų standartų, dauguma drabužių greičiausiai atrodys geriau, kai kojos lieknos, tiesios ir idealios. Kai pilvas plokščias ir idealus, kai užpakalis riestas, bet ne per daug, kai rankos lieknos, ilgos, o pirštai lyg smuikininko, kai pėdos nedidelės, o kojų nagai kruopščiai nulakuoti, kai krūtys vienodo dydžio, vienodame aukštyje, žodžiu, idealios tokios. Taip, ypač gražu bet kokius drabužius apvilkti idealių išmatavimų lėlei, kuri nekvėpuoja, nejuda, kuri nevalgo ir jos pilvas vakarop nepadidėja, o pėdos nuo vaikščiojimo nepatinsta. Jei tau žmogus iš principo nėra patrauklus, jei tu jo negebi priimti su visais žmogiškais elementais ir ypatybėmis, tai karpyti drabužius lėlytėms iš kartono yra pats tas.

Na, o kad stilistė yra traumuota nerealistiškų standartų, krebžda iš visų keturių pusių. Kriaušės figūrą ji vadina „nesubalansuota“, nemeilė kūno apvalumams ar tiesiog savitumui lenda per pasikartojančius teiginius, kad toks ar anoks drabužis – tik manekenėms. Viskas taip smirdi baime nutolti nuo įsikalto tobulo žmogaus standarto, kad sunku ir apsakyti. Atrodo, kad yra tik vienas gražus kūno tipas. Tik vienas gražus kūno supratimas. Tik vienas siekis: maskuoti viską, kas nėra 2000-ųjų grožio ir mados industrijos standartas. Priminsiu, kad tai buvo tikrai žiaurus šiuolaikinės mados etapas, kai podiumu vaikščiojo leisgyvės, save nualinusios modelės, ir grožio bei sveikatos sąvokos viena nuo kitos buvo itin tolimu atstumu. Tai buvo laikas, kai Tyra Banks ir Drew Barrymore spaudos buvo išvadintos putliomis arba turinčiomis antsvorio.

Aš suprantu. Mūsų šalyje, ko gero, daugiau nei kas antra moteris turi bent jau smulkių valgymo bei kūno suvokimo sutrikimų. Dauguma jų yra permanentinėje dietos būsenoje arba visada norinti numesti ar priaugti porą kilogramų. Kiek moterų iš tiesų valgo tai, ką nori, tiek, kiek nori? Kiek moterų užsisako desertą, negalvodamos, ar gali? Kiek jaučia kaltę po kiekvieno pilnesnio pavalgymo? Kiek jaučia gėdą, būdamos lieknos ir prie kitų žmonių nevalgydamos arba valgydamos mažai? Kiek jaučia kaltę po pavalgymo apskritai? Kiek jų nesirengia šortų, trumpesnių suknelių ar net šviesių kelnių, nes nėra pakankamai lieknos arba pakankamai tiesių, lieknų ir idealių kojų? Kiek jų nešioja storas pėdkelnes, kad atrodytų nors kiek pilnesnės? Kiek jų vasarą šunta storuose džinsuose? Kiek jų niekada neužsidės svajonių drabužio, nes nesijaučia vertos? Kiek jų kas dieną filmuojasi po riebiais filtrais, nesijausdamos gerai su savo tikrų tikriausiu veidu? Kiek jų besifotografuodamos stengiasi pilvą prisidengti nors rankinuku ar sudėtomis rankomis? Kiek jų įsivaizduoja, kad tam tikras kūno vaizdas jas galėtų atvesti į laimės būseną?

Augant ir gyvenant toje aplinkoje, kurioje visa tai yra norma, ir net nesusimąstoma apie tokių įpročių liguistumą, sunku mylėti kūną tokį, koks jis yra. Sunku juo nesišlykštėti, sunku jo nebijoti. Sunku ne tik priimti savo kūną – sunku priimti ir kito kūną ir kuo labiau nemyli savęs, tuo labiau nemyli ir kitų. Tą aš puikiausiai suprantu. Vis dėlto, suvokiant to pasekmes moterų ir jaunų mergaičių psichikai ilgalaikėje perspektyvoje, negaliu toleruoti tokio elgesio net ir suprasdama jį kaip traumatinių patirčių, nemeilės pasekmę.

Apie 70 milijonų žmonių visame pasaulyje nustatyti valgymo sutrikimai. Amerikoje tarp paaugliško amžiaus žmonių valgymo sutrikimai yra trečia populiariausia chroniška liga. Pasaulyje kiekvieną valandą tiesiogiai dėl valgymo sutrikimų miršta žmogus. Iš visų psichinių ligų, valgymo sutrikimai pasaulyje užima pirmąją vietą mirtingumo reitinge. Valgymo sutrikimai ypač glaudžiai siejami su savižudybėmis. Maždaug 50 procentų paaugliško amžiaus mergaičių tyrime pasisakė trokštančios liekno kūno, matyto mados žurnaluose, o 47 procentai jų, paveiktos nuotraukų, norėjo mesti svorį. Mergaitės, nuolat medijoje susiduriančios su liekno kūno kultu, 6 kartus dažniau buvo linkusios į liguistus, nesveikus svorio metimo būdus: liekninančias tabletes, viduriavimą sukeliančius vaistus, vėmimą ar ypač griežtas dietas.

Ar įsivaizduojate, kokie skaičiai pasipiltų Lietuvoje, tyrime dalyvaujant visoms šalies moterims? Jei sau prisitaikėte nors vieną mano anksčiau užduotą klausimą apie valgymo, dietų ir taikos su savo kūnu įpročius, jūs būtumėte tame skaičiuje – klausimas tik kiek išvešėjęs tas sutrikimas. Ar jūsų tai negąsdina? Ar jūsų negąsdina toks nenoras iš tiesų gyventi?

Statistika negailestinga ir būtų galima tęsti toliau, tačiau tendencijos aiškios. Vis daugiau ir daugiau kalbant apie stereotipiškai gražaus kūno kulto pasekmes, mados ir grožio industrija pradėjo prisitaikyti: atsirado plius dydžio modeliai, vis dažniau fotografuojami žmonės be makiažo, vis dažniau renkamasi kompiuteriu nenudailinti žmogaus iki silikoninės barbės įvaizdžio. Mediją iš dalies užpildė plaukuotos moterys, liesi vyrai, aukšti, žemi, stori ir ploni, ilgomis ir trumpomis nosimis, pigmentinių dėmių neslepiantys kūnai ir veidai, aknės paveiktos odos savininkai ir kiti gyvi žmonės.

Dauguma masinės gamybos drabužių ženklų įvedė plius dydžio, aukštų, žemaūgių, pilnesnių krūtinių ar platesnių pėdų linijas. Tai reiškia, kad būdamas didesnių kūno apimčių, nebeturi vilktis bet kokius žmogui būdingus rėžius maskuojančio maišo. Nori palaidinės, apnuoginančios bambą? Prašom – XXXXL. Ir tai yra gerai – storas ar plonas esi, gyventi gali ir net turėtum dabar – ne kai numesi, ne kai išsioperuosi, ne kai kitaip atrodysi.

Būtent todėl kaip niekada apmaudu matyti skirstant kūnus, kam jie tinkami, o kam ne. Ir skirstant ne bet ką, o moterį, mamą. Ne veltui sakoma, kad didele dalimi tuos nerealistinius standartus moterims sukuria ne vyrai, o būtent kitos moterys. Žiaurios ir negailestingos vienos kitai – ko gero dėl įsišaknijusio konkurencijos jausmo.

Man tai panašiau ne į stiliaus klasę, o į stiliaus dugną. Kas gali būti stilingo nemeilėje kūnui? Apie drabužius nusimanau nedaug ir man mažai jie rūpi, bet man mada daug labiau siejasi su pasitikėjimu savimi, drąsa, savo asmenybės atskleidimu. Ir tam tikrai nebūtina slėpti pakreivavusias kojas. Nes tos kojos geros – jos nešioja mus po pasaulį, o svarbiausia – nešioja mūsų galvas.

Rašydama jums sėdžiu miesto centre, geriu kavą ir stebiu praeinančius žmones. Labai tikiuosi, kad išeidami jie nebijojo apsirengti taip, kaip „nedera“ jų kūnui. Aš labai gerai pamenu, ką reiškia tiesiog psichologiškai nesugebėti apsivilkti šortų karštą vasaros dieną arba apsivilkus visą dieną jausti kaltės ir gėdos jausmą. Ir todėl nuo šito norėčiau apsaugoti tiek žmonių, kiek tik man pavyks.

Kartais atrodo, kad reikalavimai apsirengti vieną ar kitą drabužį yra didesni nei pretenduojant į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Taip neturėtų būti – mes neturėtume tarnauti drabužiams ir kompleksams. Kreivos kojos daug gražesnės už kreivas smegenis. O skirtinga proporcija nėra bloga proporcija. Taškas.