Kažkada šiuo gėdingu pomėgiu pasidalinau savo instagrame ir supratau, kad tokių, kaip aš – visas būrys. Mūsų daug.

O iš tikrųjų, visa tai nėra jau taip gėdinga. Serialas iš tiesų yra geras – prasti kūriniai netampa klasika ir legenda, kad ir kiek juos tarkuotų pasipūtę snobai, gyvi Kino pavasario filmais – jiems kuo mažiau žmonių supranta, tuo geriau. Na, o aš manau priešingai: kuo daugiau, tuo geriau. Jei kūrinio beveik niekas nesupranta, tai jis prastas. Komunikuoti reikia aiškiai. Geras kūrinys kažką užkabina net ir masėse.

Autorės Liane Moriarty knygą „Nekaltas melas“ išsirinkau beveik atsitiktinai – jai buvo gera akcija, knyga turėjo aukštą Goodreads įvertinimą, o aprašymas sakė, kad veiksmas vyksta Australijoje. Ką turiu, tą turiu – aistrą knygoms, kur veiksmas plėtojasi Australijoje. Nuo jos apgyvendinimo laikų iki dabartinių. Istorinėje perspektyvoje nepamainoma yra Colleen McCullough, kuri, beje, irgi sugebėjo rašyti taip populiariai ir lengvai, kad piktino snobus. Na, o šių dienų Australijos pasididžiavimas man yra Trent Dalton – jo knyga „Berniukas nuryja visatą“ tikrai yra šiuolaikinis šedevras.

Pradėjus skaityti „Nekaltą melą“, iš pradžių pagalvojau, kad vėl apsirikau su knyga. Rašymo stilius – tikrai daug nežadantis. Nors paprastumą dažnai vertinu, tarp paprastumo ir banalumo riba yra trapi – ir kartais užtenka vienos nekaltos smulkmenos, kad riba būtų peržengta. Man, pavyzdžiui, norisi susikišti du pirštus gerklėn, matant sulietuvintus anglakalbius vardus: Džeinė, Steisė, Kevinas, Džordžas. Nežinau, kaip jums, o mane erzina. Labiau – tik sulietuvinti miestų pavadinimai, pavyzdžiui Niuport Bičas. Kas toks? Bičas? Koks bičas? Kieno bičas?

Bet paskui persigalvojau. Stilius tikrai balansuoja ant ribos. Bet istorija sukalta pavyzdingai. Tai romanas su detektyvine bei psichologine linija. Kada detektyvas parašytas gerai? Kai iki paskutinės sekundės nežinai arba bent jau nesi tikras, kaip viskas bus išrišta. Kada psichologinė knyga parašyta gerai? Kai charakteriai puikiai atspindi kokį nors psichologinį reiškinį, problemą.

Knyga atitinka abu punktus. Man ypač paliko įspūdį, kaip suprantančiai ir tikroviškai užrašyti aukos ir užpuoliko vaidmenys šeimoje bei jų elgesio, mąstymo šablonai. Turint galvoje, kiek moterų Lietuvoje kenčia smurtą, o ir ne tik moterų, žmonių apskritai, man atrodo, knygą prasminga skaityti daugumai. Prieraišumas prie užpuoliko, savęs kaltinimas, galvojimas, kad „jis tikrai to negalėtų padaryti“, taip pat kintantis užpuoliko elgesys, atsiprašinėjimas, gerosios dienos, blogosios dienos, kontroliavimas – nuo fizinio iki emocinio smurto, kurio dalis atpažinau ir pažįstamų žmonių asmeniniuose gyvenimuose.

Kodėl sakau, kad knyga patiks tiems, kam patiko Nusivylusios namų šeimininkės? Nes abu kūriniai turi labai panašią stilistiką bei istorijos pasakojimo modelius. Ji parašyta su neįtikėtinu lengvumu, plaukte plaukia, bet jos esmė nėra tokia jau lengva. Lengvais mostais kapsto giliau nei labai daug sudėtinga kalba parašytų knygų.

Svarsčiau – keturios ar penkios. Jei keturios, tai labai riebios. Ir tik dėl kalbos stilistikos. Bet vis dėlto knyga jau kelias dienas po perskaitymo neina iš galvos. Gyvena toliau. Todėl tebūnie penkios žvaigždutės iš penkių – dar ir paerzinsiu snobus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (17)