Šie žodžiai daug gilesni nei gali iš šalies pasirodyti. Jie nėra paikas kaltinimas. Matote, vaikas iš tiesų tiki, kad jei suaugęs, tėtis ar mama, gal močiutė, senelis arba mokytojas sako, jei kažko moko, net jei baudžia – matyt, jis žino, ką daro. Tokia biologija, taip žmogus surėdytas – besąlygiškai tikėti tėvais, tikėti globėju. Vyresniuoju. Ir nors šis instinktas gamtos suformuotas buvo tam, kad apsisaugoti negalintis vaikas išgyventų, kažkas gamtoje nepagalvojo, jog besąlygiškas pasitikėjimas gali reikšti ir pražūtį. Tiesa, na, kas galėjo pagalvoti, kad tėvai, lyg ir programuoti besąlyginei meilei savo vaikui, galėtų jam kenkti?
Atsimenate, kai buvome maži? Juk tikrai galvojome, kad pasakysime mamai ir ji žinos, ką daryti. Jei nesuprasiu namų darbų, ateisiu ir paklausiu. Jei vaikai kieme juoksis, ateisiu ir pasiskųsiu. Jei norėsiu saldainio, nueisiu ir paprašysiu. Jei sirgsiu, mama rūpinsis ir išgydys. Jei namie nebus elektros, mama kažkam paskambins ir elektra atsiras. Vaikai, kurie patyrė tėvų smurtą, labai dažnai neigia, kad smurtaujant jiems buvo padaryta žala, priešingai, bando aiškinti, kad tėvai jiems norėjo gero, nes jie tvirtai tiki, kad tėvai negalėjo daryti blogo. Juk tėvai negalėjo nežinoti, o juo labiau – užsispyrusiai nenorėti sužinoti. Tėvai juk negalėjo elgtis blogai, o juo labiau – būti blogi? Tėvai juk negalėjo man padaryti blogo?
Galėjo.
Padaryti vaiką – ne raketų mokslas. Palaukit, nepykit taip iškart. Vyrams juk apskritai dažniausiai vienas malonumas. Na, o moterims irgi neretai procesas patinka, tik išnešiojimo laikotarpis dažniau atneša nemalonių pojūčių. Nevaisingumas arba kliūtys susilaukiant vaiko pasitaikė visais laikotarpiais, o dabar tai nepaneigiamai didesnė problema, bet ji nėra globali. Problema didėja išsivysčiusiose šalyse – ir galimai kaltas streso faktorius – tačiau išsivystymu atsilikusios šalys vaikuojasi kaip vaikavusios. Ten, tiesa, mažesnis vaikų išgyvenamumo procentas – t.y. jų reikia daugiau pagimdyti, kad daliai numirus vis tiek turėtum palikuonių, bet iš esmės pasaulyje gimstamumo problemos nėra. Tiesą sakant, žemėje mūsų vis dar per daug, kas, kad Lietuvoje mažėja.
Lenkiu link ten, kad net ir tie, kurie nemoka beveik nieko, vaikus padaryti moka. Jei nesi nevaisingas, padarymas yra menkiausia problema. Padaro ir vištos, karvės, beždžionės ir arkliai – padaryti nesunku. Pagimdyti irgi palyginus juokų darbas: moterys gimdė tada, kai nebuvo ligoninių, epidūrų, kai su higiena buvo taip prastai, kad labiau apsimokėjo gerti degtinę nei vandenį, kuris buvo toks užterštas. Žmonės gimdė, kai miestai smirdėjo šlapimu ir išmatomis, gimdė ir tada, kai jokių miestų apskritai nebuvo net sapne. Pažiūrėkite į asocialių alkoholikų šeimas. Visą nėštumą geria, rūko, gimdo užsidariusios tualete – ir tai pagimdo. Sakau su pasibaisėjimu, ne su paskatinimu.
Bet akivaizdu, kad vaikų turėjime pats turėjimo faktas yra niekinis. Turėti dar nieko nereiškia. Turėti – dar nereiškia, kad kažką darai gerai. Kad žinai, ką darai.
O štai sąmoningai užauginti vaiką, suprasti, ką darai, to galimas pasekmes, neperkelti savo traumų į vaiką, rasti ramybės ir kantrybės, man atrodo kaip raketų mokslas. Manau, kad tai iš tiesų yra sunku – daug sunkiau nei pabaigti universitetą arba sukurti verslą. Todėl sąmoningai renkuosi vaikų neturėti, kol arba jei negaliu tokios tėvystės įgyvendinti.
Ar mano pasakymas reiškia, kad ne tokia ir maža pasaulio dalis vaikų geriau neturėtų? Taip, reiškia. Matote, posakis „davė dantis, duos ir duonos“, nesvarbu, kalbėsime apie materialiuosius ar emocinius dalykus, man atrodo ne tai, kad šiek tiek neteisingas – šito posakio autorių reiktų bausti griežčiausia bausme už sugadintus gyvenimus ir to pateisinimą.
Tėvai gali ir elgtis blogai, ir būti blogi – jie gali kenkti. Noriu tikėti, kad dauguma nėra giluminiai blogi, kaip Matuko mama, kuri, visų pirma, ne tą lemtingą dieną leido mirtinai prilupti vaiką. Ne, pirmiausia ji diena iš dienos ne vienus metus prioritetu rinkosi ne savo vaiką, o narkomaną ir smurtautoją su falu. Tai nebuvo vienkartinis suklydimas – suklysti kartą arba kartais pasitaiko visiems, net ir geras tėvas galbūt kartą trenkė arba nusuko ausį savo vaikui – tiesa, geras gailėjosi, ieškojo būdų to nekartoti, dirbo su savimi. Bet toji motina tokius prioritetus priėmė kiekvieną dieną iki tol, kol jos prioritetas vaiką tiesiog užmušė.
Bet tai – kraštutinumas. Dažnesnis yra blogas elgesys, o ne giluminiai blogas žmogus. Pavyzdžiui, kai vaikui kartoji, kad juo netiki, kad negali juo pasitikėti, kai visada renkiesi tikėti kito žmogaus versija, ne savo vaiko, kai tai yra nuolatinis naratyvas, tavo elgesys yra smurtaujantis. Jis – emociškai aklas ir kurčias. Toks vaikas yra pasmerktas nuolat abejoti savimi, jaustis trukdžiu, bijoti, kad kažkas apie jį blogai pagalvos. Prisiminkite – ar nesate kada, pavyzdžiui, užėjęs į kokią mažą parduotuvėlę ir nusipirkęs daugiau nei jums reikia vien tam, kad pardavėja negalvotų, jog tiek mažai pirkote, jog net neapsimokėjo aptarnauti – tik sutrukdėte. Arba atėjęs kažkur, kur natūraliai norėtumėte ilgiau apsižiūrėti, lėtai lėtai, bet aplakstęs viską paskubomis ir greit išėjęs – vėl, kad nebūtumėte trukdžiu? Nesvarbu, kad kiti taip pat besielgiantys žmonės jums neatrodo besielgiantys blogai – juk jums galioja kitokios taisyklės. Tai ypač aktualu šiuo karantino metu, kai prie įvairiausių įstaigų dėl žmonių ribojimo stovi eilės. Arba kam nors pažadėję pervesti pinigus puolate tai daryti iškart, nes nepadarę tuojau pat baiminatės, kad apie jus galvos, kaip apie vagį? Aha, kai prisiminsite kažką panašaus, galite pradėti galvoti, kaip ir kas su jumis elgėsi vaikystėje. Ir ne, esmė nėra kaltinti tuos, kurie su jumis elgėsi blogai – esmė yra suremontuoti save dabar. Bet mes visi puikiai suvokiame, kad remontuoti nereiktų to, kas nėra sugadinta.
Arba mušimas. Ne tik mušimas – bet ir negynimas, kai muša kitas. Ne toks jau retas atvejis, kad pyktis, juntamas tam, kuris negynė, yra daug didesnis nei tam, kuris muša. Mušė tėtis, mama negynė? Arba atvirkščiai? Nieko keisto, kad nuoskauda didesnė liko tam, kuris jūsų neužstojo, nes juk jau sakiau – vaikas taip suprogramuotas, tikėti, kad tėvai apsaugos nuo viso pasaulio. Kad žinos, kaip tai padaryti. O tas pyktis – nebūtinai toks paprastas, kokį jūs įpratę matyti. Nuvažiavę pas tėvus jaučiatės irzlesni, nors šiaip gyvenime esate ramūs? Vaikystėje ar paauglystėje buvote labai netvarkingi, nors šiaip dabar gyvenime esate kuo tvarkingiausi? Vis įtarinėjate sau kažkokią ligą, nors esate pilnai ištirtas ir gydytojai nieko neranda, bet jums vis bloga ir skauda? Pyktis pasireiškia įvairiausiomis formomis. Nuo noro parodyti, kad tikrai esi blogas – jei jau laikote mane tokiu blogu, kad mušate, va, žiūrėkite, aš blogas, iki psichosomatinių skausmų, nutirpimų ir visokiausių panikos atakų. Psichosomatika gali imituoti net ir epilepsijos priepuolį – ko ji tik negali.
Žinoma, galima imti ir paneigti viską, ką aš parašiau, sakyti, kad dabar visi tokie jautruoliai, o karo metais nebuvo depresijos. Ir, žinoma, gėjų nebuvo. O Sovietų sąjungoje ir sekso nebuvo. Arba galima imti ir mokytis. Nes dėl ko dar verta mokytis, jei ne dėl savo vaiko – ne dėl to, kurį, kaip sakote, mylite besąlygiškai? Jei yra nors menkiausia galimybė, kad galite padėti jam tapti geru žmogumi jo nemušant ir neskaudinant, negi jūs imsite ir ja nepasinaudosite? Žmonės mašinos neperka, neišmokę jos vairuoti – negi jūsų mašina daugiau verta už jūsų vaiką?
Ką aš galiu kalbėti apie vaikus, jų neturėdama? Na, kartą aš pati buvau vaiku.
