Knygos „Įbrolis“ apžvalga: romanas ne apie meilę – apie vienišumą ir savo vietos neradimą

Vienas knygas suryju per pusdienį, kitas skaitau ilgai. Savaitę, dvi, o gal ir tris. Ir negali vienareikšmiškai pasakyti, kad ta, kurią suskaitei greitai – gera, o ta, kurią ilgai knaisiojai – bloga. Arba atvirkščiai – kad greitai suskaitomos knygos paviršutiniškos ir banalios, o lėtai – gilios ir prasmingos. Per dieną esu perskaičiusi ir storų, ir plonų knygų. Ir vertų dėmesio, ir popierinių šiukšlių. Savaitėmis knaisiojau ir svarbiausias savo gyvenimo knygas, ir vos paskaitomas pretenzingas atliekas.

Labai retai kada nenuspėju knygos pabaigos. Man taip yra buvę vos keletą kartų – taip, kad tikrai iki paskutinio puslapio plėšytumeisi į visas puses, kaip čia bus. Ir nors tikrai ne visos nuspėtos knygos buvo prastos, autoriaus gebėjimas vėl ir vėl susukti protą man yra aiškus profesionalumo įrodymas. Taip rašant gali parašyti ir šedevrą.

Danų-norvegų autoriaus Lars Saabye Christensen knygą „Įbrolis“ išsirinkau pagal aprašymą. Patikrinau Goodreads platformoje – ten skaitytojai knygai buvo surinkę daugiau nei 4 žvaigždutes iš penkių, o ant viršelio buvo nuoroda į tai, kad knyga Norvegijoje tapusi bestseleriu. Pakankamai priežasčių nusipirkti. Be to, autorius yra ir scenaristas, kas man žadėjo vizualiai išraiškingą, gyvą pasakojimą. Kino žmonės tai moka.

Aprašyta keturių kartų istorija. Nuo promočiutės, kurios meilė buvo greitai užgesinta tragedijos, jos dukters, aiškiai traumuotos laikmečio, savo mamos neišsakytų skaudulių ir vaikystės be tėvo, anūkės, kuri tapo prievartos auka, iki dviejų provaikaičių: prievartos vaisiaus ir prievartos pasekmių vaisiaus. Pastarąjį epitetą veikiausiai suprasite perskaitę knygą – kaip trauma veikia ne tik tiesiogiai, traumuotą asmenį ar kitą, su trauma aktyviai susijusį žmogų, bet ir visus, kurie yra jo gyvenime.

Knygą skaičiau ilgai – gal dvi-tris savaites. Ne dėl puslapių skaičiaus, kurių nemažai – netoli 700. Ir ne todėl, kad parašyta sudėtingai. Parašyta, tiesą pasakius, su dideliu lengvumu ir žodžio bei sakinių elegancija. Skaitymą lėtino minties sunkumas ir turinio didumas – tiek daug visko aprėpti ir apgalvoti, vienas po kito plaukia vaizdai, nuorodos. Prie viso to prisideda puikus vertėjos bei redaktorių darbas – skaitai ir niekas nekliūva. Viskas plaukia.

Knyga turi šiaurietiško, skandinaviško niūrumo. Ką ten turi, ji tiesiog juo užpildyta. Skaityti dažnai tampa šlykštu, o emociškai išsilavinusiam žmogui negali nekilti pykčio, prieštaravimų, nevilties jausmo. Tai nėra meilės romanas – jei reiktų įvardinti, sakyčiau, kad tai psichologinis romanas, kuriame meilės – labai mažai. Gal todėl ir niūrumo tiek daug, nes meilės pritrūko.

Tiek daug jausmų iš vienos knygos. Tiek daug svarstymų, spėliojimų. Tai knyga, po kurios reikia poros dienų pertraukos, nes ji galvoje gyvena toliau.

5 žvaigždutės iš 5, esu tikra, kad metų pabaigoje tai laikysiu viena geriausių metų knygų.