Jei jums tai malonu ir kelia pasigėrėjimą, galimai turite kažkokių sadistinių polinkių. Man atrodo, net ir patiems tų tėvų vaikams tai nėra šviesioji tėvystės dalis – jei galėtų pasirinkti, jie greičiausiai pasirinktų, kad vaikas porai valandų priliptų prie kėdės ir išmanydamas visą etiketą, peilių ir šakučių pagalba, nė karto neapsidrėbtų. Leistų pasikalbėti ir tiesiog maloniai tylomis paspoksotų į aplinką.

Dalykas, kuris tikrai nėra malonus, ir kurį tėvai yra įgalūs pakeisti, tai sauskelnių su kvapeliu mėtymas ant stalų viešose vietose. Na ir padavėjai, kuri nešioja maistą, ar kitiems darbuotojams, tų aromatingų kukulų sukrauti glėbin nereikėtų, nes jai šios kvepia maždaug tiek pat. Kūdikių išmatos irgi smirdi, net jei hormonai kartais motinoms sako ką kita. Tačiau nemanau, kad tai turėtų įžeisti – turiniu užpildytos sauskelnės nėra kūdikis – kūdikio niekas nekritikuoja. Lygiai taip pat mano laiptinėje yra bendras susitarimas nepalikti šiukšlių maišų – ir kai atsikrausto nauji gyventojai, dažnai juos apie tai tenka informuoti – nes kitiems smirdi. Na, nieko čia įžeidaus – kūdikio kakutis yra kakutis. Kakučiai niekam nepatinka – net savi, o svetimi dar labiau.

Tačiau viešose vietose maitinančių motinų stigmatizavimas ir gėdinimas yra tiesiog iškrypimas.

Skaičiau keletą diskusijų apie tai, kad moterys „galėtų paeiti nuošaliau“ arba „galėtų prisidengti“, juk „yra dabar visokių skraisčių“, o geriausiai – tai kad „demonstruojasi viską išsitraukusios“ ir netgi „vyrus vilioja“ arba, jūs tik paklausykit, „praeinančius vaikus tvirkina nuogomis krūtimis“. Būtų juokinga, jei nebūtų didžiausia girdėta nesąmonė.

Net nebūdama motina žinau, kad viena sunkiausių pirmųjų metų motinystės dalių yra buvusio socialinio gyvenimo praradimas. Štai pagyvenom tarp keturių sienų tie, kurie sąžiningai laikėmės karantino. Ką, patiko? Žmonių psichologinė sveikata pablogėjusi kaip niekada, eilės pas psichoterapeutus didesnės nei anais laikais prie bananų.

Šviežiai mamai ir taip nėra psichologiškai lengva. Motinystė keičia kūną, kuris yra geras ir pakankamas, tačiau nebūtinai toks, kokio ji norėtų ar kokį prisimena. Keičia miego ritmą, kurio iš esmės nėra – o tai juk turėtų būti viena iš stabilios, geros psichikos sudedamųjų dalių. Paimk patį sveikiausią žmogų, gero charakterio, nesiveliantį į konfliktus ir neleisk jam porą mėnesių miegoti – vargu ar kas bebus likę iš jo gerumo ir ankstesnio stabilumo. Greičiausiai toks žmogus bus ant nukvakimo ribos ir tam turės patį puikiausią pateisinimą. Keičia atsakomybę – o dideles atsakomybes dažnai lydi nerimas, naktiniai košmarai ir visokie kitokie apie įtampą bylojantys simptomai. Prie šito komplekto pripliusuokite dar ir tai, kad tokia mama beveik niekur negali išeiti – gal nebent dešimčiai minučių iki parduotuvės bėgomis – nes jei norėtų išeiti ilgesniam laikui, turėtų pasiimti kūdikį. O kūdikis norės valgyti – kai kurie kūdikiai maitinami kas valandą – priklausomai nuo situacijos, poreikio, įpročių. Tokiu atveju jį reiks pamaitinti viešumoje. O ten tave laikys iškrypėle, kuri demonstruojasi, tvirkina vaikus, vilioja vyrus ir apskritai yra beveik sulyginama su mergaitėmis prie stoties. Nors ji tik maitina savo vaiką – palaiko jo pagrindines funkcijas. Ir jei nepalaikytų, tai būtų paprasčiausiai bloga mama.

Taigi, visuomenė šitaip komplikuodama tokį žemišką ir natūralų dalyką, kaip maitinimas krūtimi, tiesiogiai kaišioja pagalius į ratus tiems, kam jau ir taip vieną kitą pagalį tenka pervažiuoti. Ir dėl ko? Kas iš to gero?

Akių vartymas lėktuve, motinai žindant keleivio sėdynėje, jus greičiau atves prie kelių valandų uždaroje patalpoje, kurioje be perstojo klykiama, o ne jums atvers galimybę turėti trokštamą paveiksliuką. Negana to, vaikui nuolat ryjant mažesnė ausų užkritimo tikimybė, o tai taip pat suteikia daugiau vilčių ramiai kelionei. Taip pat ir kitose viešose vietose – jūsų akių vartymas greičiausiai sukels daugiau nemalonumų – net ir jums patiems. Prisidengimas ne visada yra išeitis, nes ne visiems vaikams patinka apsikaišiojimas skudurais, ir kad ir kaip norėtumėte, su kūdikiu susitarti, kad jis dabar pakentėtų, o po to gaus dešimt eurų, nelabai išeina.

Aš nemačiau nei vienos motinos, kuri atsistoja ant pakylos, lėtai išsitraukia krūtį, patabaluoja ja, kad visi matytų, keletą praeivių pašaukia ateiti pačiupinėti, o tada iškilmingai įkiša ją kūdikiui burnon
Fausta Marija Leščiauskaitė

Be to, kodėl turėtų prisidengti? Aš nemačiau nei vienos motinos, kuri atsistoja ant pakylos, lėtai išsitraukia krūtį, patabaluoja ja, kad visi matytų, keletą praeivių pašaukia ateiti pačiupinėti, o tada iškilmingai įkiša ją kūdikiui burnon. Paprastai jos tiesiog kažkur prisėda, kažkas vos kyšteli, o tada kūdikis užstoja didumą vaizdo, išskyrus kokį nors mažą odos plotelį, kurį galima matyti daugumoje atviresnių palaidinių. Pusė Vilniaus vasaromis vaikšto į užpakalį sulindusiais šortais, už kuriuos kai kurie triusikai daugiau pridengia, ir niekas nelieka ištvirkintas, o štai mamos, tos nenaudėlės, didžiosios nusikaltėlės nudistės?

Jei kuriam nors vyrui atrodo, kad čia dėl jų – tai jiems tiesiog su galva negerai. Kaip ir moterims tų, kurios bijo, kad jų vyrus žindančios moters krūtis nuvilios. O jei vaikų neišmokėte nespoksoti ir priimti tokį natūralų dalyką, kaip motinos funkcijos, tai tiesiog susiimkite ir padarykite tai dabar – juk gėda šitaip vaikų neauklėti ir nemokyti, kad jiems vaiką maitinanti mama būtų tokia naujiena. Vaiko maitinime nėra nieko seksualaus, o jei jūs tokį veiksmą seksualizuojate, problemų reikia ieškoti savyje. Gaila, pas psichoterapeutus tokios ilgos eilės, bet galėtumėte vis tiek pabandyti kreiptis. Tai tikrai turėtų slėpti kažkokias vaikystės traumas.

Nepatinka maitinančios motinos vaizdas? Nemalonu žiūrėti? Pernelyg intymu? Savo jausmų mes pakeisti negalime ir gėdytis jų nereikia. Spoksojimas į svetimą krūtį jums neprivalo būti malonumas. Bet čia turiu tiesiog genialų sprendimo būdą – nežiūrėkite. Kaip? Va tiesiog taip. Žiūrėkite kitur – kas jums liepė į tą krūtį spoksoti? Galima ir tiesiog pačiam paeiti toliau – patikėkite, jums bus lengviau nei nusiplukusiai mamai, kuriai gal tą kūdikį reikia pamaitinti būtent dabar, o ne ieškoti tobulos vietos, kur ir žmonių nebūtų, ir vėjas nepūstų, ir dar pridengtų iš visų pusių.

Neturiu vaikų, bet jums paaiškinsiu, kur galima žindyti – galima žindyti tada, kai jums ir jūsų vaikui tai reikalinga. Ten, toje vietoje, kurioje tuo metu esate. Jei kam trukdys, pasitrauks. Nė negalvokite jaustis kaltos – jus darote vieną natūraliausių dalykų žemėje.