Kai kalbame apie pokytį, turime turėti omenyje, kad negalime pakeisti savo identiteto, tačiau veiksmus arba įpročius galime. Kaip suprasti? Pavyzdžiui, aš esu jautri, kartais net labai. Kol buvau visai jaunutė, šios savybės gėdijausi, nes norėjau pasirodyti prieš kitus, jog esu šalta, stipri ir kieta jauna moteris! Tačiau kuo dariausi vyresnė, suvokiau, kad jautrumas yra mano identitetas, kurio nepakeisiu ir kurio nenoriu keisti, nes, kad ir kaip bebūtų, pamačius vaiką stringantį atliekant mano paskirtą istorijos užduotį, negalėdavau praeiti pro šalį ir nepadėti jam. O kai socialinėje medijoje ar per televiziją pamatau nukankintą gyvūnėlį, netrukus apsilieju ašaromis. Kai tėtis naujųjų metų rytą parašė žinutę, jog manęs pasiilgo, apsiverkiau dar beskaitant parašytus žodžius. Štai aš tokia, Marija, kuri jautri. Tai dalis mano identiteto, todėl tai priėmiau, tai reiškia, priėmiau save.
Bet taip pat, aš dažnai susierzindavau dėl menkniekio. Kartais manęs žmonės bijodavo paklausti bet ko, nes tuoj pat galėjau užsidegti kaip degtukas ir atsakyti grubiai. Man tai nepatiko, nors ilgai maniau, kad aš esu būtent tokia – nervų kamuolys. Išsiaiškinus, kokios priežastys lemia mano žaibišką susierzinimą, ėmiau keisti šį veiksmą ir suvokti, kad tai nėra mano identitetas, tai nėra mano įgimta charakterio savybė. Mano vaikystėje buvo maža stabilumo, o kai tėvai skyrėsi būdama vaikas labai dėl to išgyvenau ir greičiausiai, liaudiškai tariant, mano nervai tapo silpni. Taip ir užaugau su tokiais silpnesniais nervais, kurie iššaukdavo mano susierzinimą, vidinis vaikas manyje buvo baisingai supykęs ant viso pasaulio.
Privalėjau kažką keisti, nes dariausi nelaiminga ir mačiau, jog aplinkui mane esantys žmonės kenčia. Taip pradėjau domėtis meditacija, kas iš esmės sustiprino mano nervų sistemą. Pradėjus medituoti kiekvieną dieną, jau po mėnesio pastebėjau, kad susierzinimas dėl menkniekio ima nykti. Robert Wright knygoje „Pagrįstas budizmas“ apie meditacijos naudą štai ką rašo:
Jūs švaistysite mažiau laiko pykdami ant vairuotojų, kurie (nedovanotinai nesuvokiantys, kad vėluojate į svarbų susitikimą) per dvi sekundes paspaudžia akceleratorių, užsidegus žaliai šviesoforo šviesai; trumpiau rėksite ant savo vaikų, žmonos, savęs ar kito žmogaus, kurį esate labai linkę apšaukti.
Taigi, savo įprotį – susierzinimą, pakeičiau kitu įpročiu – meditacija, bet nekeičiau savo identiteto.
Klystame manydami, jog turime save pakeisti iš esmės. Pavyzdžiui, sakai nuo šiandien būsiu produktyvus žmogus. Tavo identitetas nėra „produktyvus žmogus“, nes nebūna produktyvių žmonių, yra tik tie, kurie dažniau renkasi tokius įpročius, jog atliktų suplanuotas užduotis dienoje. Kai sakai sau, kad nuo šiandien būsiu produktyvus žmogus, sau įteigi mintį, kad reikia pakeisti visą savo identitetą, kas iš tiesų yra absoliučiai neįmanoma. Todėl netrukus numesi į šalį tą norą būti produktyviu žmogumi bei neatliksi nieko produktyvaus ištisas savaites, kaip ir prieš tai. Tačiau, jeigu aiškiai sau įsivardinsi, kad noriu išmokti tam tikrų įpročių, kurie leistų man produktyviau atlikti užduotis arba sistemingiau planuoti laiką, nereikia keisti savo identiteto, todėl yra žymiai lengviau iš tiesų pradėti mokytis sistemingiau planuoti laiką.
Didžiausia problema iškyla tada, kai norėdami pokyčių savo gyvenime, pradedame keisti savo identitetą to net nesuprasdami. Taip ir nepasiekiame jokių pokyčių. O dėl to, kad nepasiekiame jokių pokyčių mūsų vidinis kritikas įsijungia toks stiprus, kad pradedame užsiiminėti galinga saviplaka, kuri griauna net ir didžiulį norą pokyčiams.
Taigi, jeigu tu rūkai, tu nesi rūkorius. Tu esi tas, kuris pasirinko rūkyti. Tu nesi nakties žmogus. Tu esi žmogus, kuris pasirinko dirbti naktimis. Tu nesi ryto žmogus. Tu esi tas, kuris pasirinko keltis anksti ryte. Tu nesi išlaidus žmogus, tu esi tas, kuris pasirinko ištaškyti atlyginimą. Tu nesi alkoholikas, tu tik tas, kuris pasirinko kiekvieną rytą pradėti ne nuo kavos, o nuo alaus stiklinės. Kai tai suvoki yra žymiai lengviau keisti savo įpročius, nes būti rūkoriumi, nakties ar ryto žmogumi nėra tavo identitetas. Tai reiškia, kad nereikia užsiiminėti savęs visapusišku keitimu, reikia pakeisti tik tą vieną įprotį, kuris trukdo gyventi. Juk taip skamba žymiai geriau, tiesa?
Teksto pavadinime užduodu klausimą, priimti save ar keistis? Skaitant tekstą galėjai suprasti, kad vienareikšmiško atsakymo nepateikiau, nes tokį pateikti būtų nelegalu. Tyrinėk ir mokykis apie save, išsiaiškink, kas yra tavo identitetas ir jį stenkis priimti, nes tai tave padaro tavimi. Įpročius atskirk nuo identiteto, ypatingai to reikia tada, jeigu nori iš tiesų pakeisti bent vieną įprotį savo gyvenime.
Teoriškai skamba patraukliai ir norisi pradėti dabar pat imti ir keisti įpročius, juk tereikia atskirti savo identitetą nuo netenkinančių veiksmų! Tiesą pasakius, tai yra ypatingai sudėtingas darbas. Visų pirma, turi lįsti į savo vidų, ko mes ir taip nedarome, nes baisiai nemalonu susitikti su vidiniais demonais. Visų antra, pakeisti įprotį užtruks, o dar ir keitimasis nėra linijinis, jis duobėtas, kas tik dar labiau apsunkina patį procesą. Bet, suprask, kad savęs pakeitimas neegzistuoja, egzistuoja tik įpročių bei veiksmų kaita. Ši mintis gali padėti, kai norėsi pradėti keisti įpročius ir veiksmus.
