Po pirmojo skiepo džiaugiausi tuo, kad vienintelis su juo susijęs jausmas – lengvas skausmelis dūrio vietoje. Toks, kokį kasmet gaunu po gripo skiepo, toks lyg turėtum nedidelę mėlynę toje vietoje. Antrojo skiepo laukiau kaip savo gimtadienio ir į polikliniką ėjau kaip į šventę. Įsivaizduokite – galimybę susirgti sunkia koronaviruso forma ir uždusti savo pačios plaučių pūliuose sumažinsiu iki beveik nesančios. Kietai, žiauriai kietai. Laukiu.

Po skiepo dar ramiai tvarkiausi reikalus, o štai naktį pažadino drebulys ir karščiavimas. Tokiose „šalta–karšta“ supynėse pragyvenau gerą parą. Taip, laužė kaulus, taip, skaudėjo raumenis ir sąnarius. Baisu? Tiesą pasakius, nelabai. Net ir lengvesnės COVID19 formos, kai žmogui neprisireikia keliauti į ligoninę ar juolab reanimaciją, kartais dovanoja net didesnius potyrius. Be šių – dar ir klaikų galvos skausmą, kosulį, dusulį, liekamuosius reiškinius, kurie, bent mane, gąsdina dar labiau, nei ūmieji. Aš tuo tarpu atsipirkau karščio, šalčio ir šiokio tokio skausmo para. Tik para.

Žinau, kad yra netikinčių nei COVID, nei skiepais. Man, tiesą pasakius, keista. Tikėti arba netikėti galima tokiais dalykais kaip Dievas, horoskopai, būrėjai, Mėnulio fazių poveikiu žmonėms ar kitais mokslu nepagrįstais ar neįmanomais įrodyti dalykais. Ir, svarbu pabrėžti, tikėjime nėra nieko blogo, net atvirkščiai – religinis tikėjimas, net tuo pačiu mokslu pagrįsta, gali būti labai vertingas žmogui. Bet kuriuo atveju, tikėjimo naudą sau gali vertinti kaip nori, bet labai rekomenduojama nepradėti jo kišti kitiems kaip fakto. Nes faktus reikia patvirtinti. Pageidautina – moksliškai.

Kalbant apie COVID ir vakcinacijos naudą pasauliui, mokslinių įrodymu pilna, o juos dar ir supaprastina iki elementarių teiginių, padeda mums ant lėkštutės ir pašlaksto padažėliais, kad lengviau slystų per gomurį. Ir vis tiek užsispyrę bandome kažkuo „netikėti“. Nors šiuo atveju tai tas pats, kaip netikėti, kad viduryje kambario stovi aiškiai matomas ir lengvai užčiuopiamas stalas. Bet aš netikiu ir viskas. Tokia mano tikėjimo, minčių ir nuomonės laisvė, ar ne?

Skiepijimas nuo koronaviruso

Jei leisite, labai noriu kreiptis į sąmoningą visuomenę, pasitikinčią autoritetingais medikais ir mokslininkais. Mūsų visų pareiga yra saugoti kitus. Tie, kurie nedėvi kaukių, nedezinfekuoja ir neplauna rankų, kurie tiki konspiracijos teorijomis ir neigia mokslą ar net kažkaip sugalvoja, kad jis – tikėjimo objektas, mūsų iš karantino ir pandemijos neištrauks. Jie užsispyrusiai kaišios pagalius į ratus kiekvienam, sutinkančiam prisiimti didelę ar mažą atsakomybės dalį.

Didžiąją atsakomybės dalį teks palikti mokslininkams, medikams ir politikams, bet tą mažąją turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Kaip sąmoningai saugojome save ir artimuosius per karantiną, kaip be reikalo nėjome į parduotuves, kaip atsakingai keitėme kaukes ir vengėme nebūtinų kontaktų, taip pat dabar reikia skiepytis. Pasaulio mokslininkai vakcinaciją laiko vienu iš pagrindinių ginklų prieš pandemiją ir mūsų darbas tapus kareivėliais ją priimti.

Organizmo reakcija į skiepą, net jei ne visada maloni, yra kaina atlaisvėjančio karantino, vilties grįžti į normalų gyvenimą ir saugojimo tų, kurie skiepytis negali. Nėščiosios, vaikai ar alergiški šių skiepų negaus, todėl vis dar bus pažeidžiami viruso. Kartu saugosime ir tuos, kurie skiepytis atsisako iš principo ar baimės. Nieko nepadarysi, tokia dalia klius kiekvienam, kuris smegenis laiko įjungtas ne atbuline pavara.

Natūralu, kad žmonėms pasireiškia nemaloni organizmo reakcija. Dalis žmonių vos paragavę pieno bėga skystai tuštintis, todėl naivu tikėtis, kad nė vienam pasaulyje kūnas nepademonstruos, kad vakciną atpažįsta ir organizmas mokosi kovoti su virusu. Mes negyvename pasakoje, kai dalykai būna tik labai gražūs arba tik labai blogi. Vakcina – neįtikėtinai geras dalykas, turintis beprotiškai daug blogų pusių. Ir čia net nekalbu apie parą praleistą lovoje. Ji, o tiksliau – kvailybės advokatai, sugebėjo taip supriešinti mūsų visuomenę, kad sulipdyti tą dužusį puodą prireiks ne vienerių metų.

Iki tol labai kviečiu trumpam nustoti tikėti stebuklais ir mažiau nustebti, kai paaiškėja, kad dalykai ar žmonės nėra tik visapusiškai tobuli geriečiai ir šimtu procentų pikto norintys blogiečiai. O tuos, kurie vis dėlto leidžia sau patikėti, kad nėra pranašesni už mokslą, labai kviečiu prisiimti asmeninę atsakomybę ir būtinai skiepytis. Net jei po skiepo reikės pasiimti lovadienį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (297)