Dalijamės moters įžvalgomis apie tai, ką šiandien reiškia būti pamote.
„Daugelis gavę dovanų puodelį kavai ar arbatai mandagiai padėkoja, nejaukiai nusišypso ir padeda jį kur į spintą. Dar perdovanoja, ką dažnai darau aš su nelabai pataikytomis dovanomis.
Praėjusias Kalėdas puodelį dovanų gavau ir aš. Tik šį kartą niekam neperdovanojau. Jums jis nieko nereikštų. Neypatingo dizaino, dvigubo skaidraus stiklo, kurį už mažiau nei dešimt eurų rasite bet kuriame prekybcentryje. O man jis reiškia jausmą, kurio net negaliu įvardinti. Gal tai pripažinimas? Per didžiąsias metų šventes jį gavau nuo savo podukros. Tai pirma jos dovana man.
Į žmonių DUK skiltį galėčiau įtraukti užklausą – kokie mano santykiai su vyro dukra? Jie dažnai net vengia žodžio podukra. Nes, matyt, mums taip įsišaknijusios lietuvių liaudies pasakos su piktomis pamotėmis ir vargšėmis podukromis, kad tas žodis turi tik rūsčią prasmę. Nors Lietuvoje skyrybų statistika dramatiška – šia tema nešneka niekas.
Atrodo, pamotės neegzistuoja. Arba yra tos baisios istorijos, kai vaikai engiami, jų baidomasi, vengiama susitikinėti ar atskirti nuo naujos, sukurtos šeimos. O taip, taip irgi būna. Bet dabar ne apie tai.
Mano istorija tokia. Pamote aš tapau anksčiau nei mama – mergaitei, kuri man galėtų būti sesuo, bet tikrai ne dukra. Kai tik susipažinau su vyru iškart mačiau, kad jo atmušti nuo dukters nepavyks. Jis bus jos gyvenime. Ir ne tik mokėdamas alimentus. Susitikinės pagal nustatytą grafiką – ok, ne visada pavyksta, ne visi tobuli, lankysis tėvų susirinkimuose, dalyvaus šventėse ir spręs auklėjimo klausimus.
Kažkam tai gali atrodyti trūkumas. Aš įžvelgiau riebų pliusą. Jei žmogus rūpinasi savo dukra iš ankstesnių santykių, veikiausiai, jei mes išsiskirsime, jis rūpinsis ir mūsų bendrais vaikais.
Kai pirmą kartą susitikome po jos muzikos pamokų – jai pabiro ašaros. Kai dabar klausiu – kodėl? Ji tik traukia pečiais. Nežinau, kodėl klausiu, nes atsakymą ir pati žinau. Tuo metu jai greičiausiai dužo viltis, kad išsiskyrę tėvai gali būti kartu.
Tada maniau, kad santykius su podukra bus kurti sunku, nors jau pirmąjį vakarą kepėme blynus ir visai maloniai kalbėjomės. Tądien neįtariau, ką gali duoti santykiai su vyro dukra ir ką reiškia prisirišimas prie svetimo vaiko. Kiek daug džiaugsmo ir pilnatvės tokie santykiai gali įnešti.
Pilnatvės? O taip. Kai buitis lipa per gerklę – kelias dienas ant džiovyklės besimėtantys perdžiūvę skalbiniai ir netylanti „Let it go“ ar „Baby shark“ – geriausia terapija trumpas išvažiavimas su paaugle. Kad ir iki parduotuvės ar paštomato. Per tą pusvalandį ar valandą aš vėl pasijaučiu visai jauna ir nerūpestinga. Su ja galiu klausytis automobilyje nevaikiškos muzikos labai garsiai, apsimesti influencere ir filmuoti storius, kurių taip niekada niekur neįkeliam, dar abi kaip paklaikusios dievinam prekybcentrius ir šmutkes. Šiek tiek savanaudiška, taip? Tai terapija man. Bet ar jai nuo to blogiau? Nemanau.
Nevaidinsiu geresnės. Ji nėra mano dukra ir meilė jai niekada nebus tokia kaip saviems vaikams. Nesikišu į jos auklėjimą, mokslus (nebent padedu daryti fizikos namų darbus, už kuriuos po to gauna blogus pažymius) ir net nelabai pamokslauju, kai ji tranko durimis ar viskas wtf,wtf,wtf.
Man ji kažkoks dukters, sesers ir draugės mišinys. Man tikrai rūpi, kad nebūtų įskaudinta kokio locho. Patariu, kaip jai rašyti ar nerašyti bernams. Aišku, ji neklauso. Nors ką čia apie skaudinimą. Aš pati esu įskaudinusi taip... Kad dabar galiu tik tikėtis, jog užaugusi nekeiks manęs ant sofos savo psichologui.
Daug kas sako, kad viskas pasikeistų, jei ji nuolat gyventų su mumis. Taip pasikeistų, būtų daugiau pykčių. O ką aš su savo vaikais nesipykstu? Pykstuosi dar ir kaip. Bet jausmas lieka tas pats.
Mieloji, sakau tai pirmą kartą, myliu tave, savitai ir netobulai".
Daugiau Eglės tekstų rasite ČIA.
