Sapne prabudau nuo jausmo, kad mane prievartauja. Prievartautojas buvo tas pats vyras su šlykščia grimasa, nuo kurio pabėgau. Anas vyras, kuris man atidarė duris stovėjo už nugaros ir negalėjo nieko padaryti, tačiau aš sukaupusi visas jėgas nustūmiau prievartautoją ir pajutau didžiulį palengvėjimą. Turiu pasakyti, tai keistas šio sapno finalas, bet jis man patiko.
Prabudus supratau, apie ką šis sapnas. Tai apie tuos ne trumpus metus, kai leidau save skaudinti. Skausmas prilygdavo visoms sapne matytoms mėlynėms ir apdegintu kūnu. Nuėjau paprašyti pagalbos į tokį švarų namą, supratau, kad tai mano ateitis. O pagalbos nuėjau prašyti pas psichoterapeutę. Tas vyras, kuris stovėjo prievartautojui už nugaros matomai ir buvo psichoterapeutė (aiškiai kitokiame pavidale), parodydama, kad kol aš pati nepajėgsiu atstumti prievartautojo (prievartautojas matomai mano ex), tol žaizdos neišgis. Beje, mintys apie destruktyvų ex buvo suaktyvėjusios, tad nenuostabu, kad sapnavau tokį pritrenkiantį sapną.
Štai, kokia įžanga, huh? Pakalbėkime šiandien apie toksiškus santykius ir kodėl į juos pakliūname.
Kaip supratai, savo pavyzdžiu tikrai galiu kalbėti apie toksiškus santykius ir turbūt dėl to, kad leidausi skaudinama ir skaudinausi pati ilgus metus, kyla noras padėti kitam. Padėti kitam neįlysti ten pat kur buvau aš, o įlindus priminti, kad gali rasti jėgų išeiti.
Kur tik pasisuksi ir bestelsi į bet kokį žmogų, jis pasakys: taip, man teko įkristi į toksiškus santykius. Dažniausiai tenka apie tai išgirsti iš millennialsų, mat mokykloje mums niekas nepasakojo apie tai, kaip atskirti toksiškus santykius nuo sveikų, tad pradėjome mokytis iš filmų.
Ekranizacijose meilės saitai yra vaizduojami nerealistiškai, dėl to mums susikūrė nerealistinis vaizdas apie santykius. Tokių santykių ėmėm ieškoti savo realybėje, kas mums taip iki galo ir neleido suvokti, tai kas yra tikri santykiai, pavadinkime, po medaus mėnesio laikotarpio, kai apsiseilėję žiūrime į partnerius ir tik juos dedame ant pjedestalo, pamiršdami save.
Mokykloje mums niekas ir negalėjo paaiškinti, kas yra sveiki santykiai, mat turbūt tik nedaugelis mokytojų suprato, kas yra iš tiesų sveiki santykiai. Patys mokytojai galėjo būti įkritę į destruktyvius santykius, nes jų irgi niekas nešvietė. Pasaka be galo apie tai, kad mes visi vienaip ar kitaip buvome papuolę į dramos kupinus santykius, o mūsų tėvai, dar ir dažnu atveju eidavo į santuoką, kuri galėjo baigtis skyrybomis. Neabejoju, kad daugelis millennialsų užaugo tik su vienu iš tėvų.
Taigi, švietimo trūksta, kita vertus, visi dainuojant choru galime patvirtinti: širdžiai, eina sau, kaip neįsakysi! Mes galime būti bet kokio amžiaus, bet kokios srities profesionalai arba nebūti jais, galime turėti stiprų vertybinį pagrindą, sėkmingi ir ne, turintys daug pinigų ir neturintys jų, nepaisant visko, visi mes galime įkristi į toksiškus santykius. Ir tai yra labai svarbu suvokti, kad įkritimas į dramatiškus santykius nėra jokio gėda ar, kad tu netikęs. Nieko panašaus! Visiems visko nutinka ir kartais gyvenime nutinka taip, kad negalime racionaliai paaiškinti savo veiksmų. Tačiau labai svarbu, mokytis iš klaidų. Man neteko pasimokyti iš svetimų klaidų apie toksiškus santykius, todėl mokiausi iš savų. Skaudu pripažinti klaidą, tačiau iš jos mokytis ir norėti sau geresnės ateities suteikia vidinių jėgų pradėti viską iš naujo.
Toksiški santykiai vs. Sveiki santykiai
Toksiški santykiai, kai abu partneriai (arba vienas iš jų) yra emociškai priklausomi vienas nuo kito, tai kai, abu partneriai (arba vienas iš jų) siekia pagarbos ir pripažinimo iš kito partnerio, nes jiems sunkiai sekasi gerbti ir priimti save. Sveiki santykiai, kai abu jaučiasi emociškai nepriklausomi vienas nuo kito, tai, kai abu partneriai gerbia ir priima vienas kitą, nes abu partneriai save priima ir gerbia.
Toksiškiems santykiams reikia nuolatinės dramos, kad būtų palaikoma nuolatinė gyvastis. Toksiški žmonės negali priimti minties, kad juos gali kitas mylėti ir gerbti už tai, kad jie tiesiog yra, todėl nuolatos stengiasi kelti dramą, kaip įrodymą, jog jie verti meilės. Sveikuose santykiuose stengiamasi išvengti dramų, jeigu iškilo konfliktas abu partneriai stengsis komunikuoti apie jausmus bei konflikto susidarymo priežastis.
Toksiškuose santykiuose apstu nesaugumo. Abu arba vienas iš partnerių, mėgsta savęs mintyse dažniau paklausti, nei būnant sveikuose santykiuose: o kas, jeigu ji/jis mane paliks? O, kas jeigu jis/ji manęs nemyli? O, kas jeigu jis/ji dabar su kitu/kita?
Toksiškuose santykiuose dažniausiai tiesiog jautiesi labai blogai. Amžinai kankina nerimas, skausmas. Aš psichoterapeutei sakydavau, jog jaučiu savyje kitą kūną, tas kūnas kupinas skausmo. Sveikuose santykiuose, kadangi jautiesi saugus, todėl ir jautiesi ramus, mylimas ir mylintis, skausmo ten maža.
Taigi, toksiški santykiai yra apie: nesaugumą, netikrumą, apie priklausomybę nuo kito, nekomunikaciją, o sveiki santykiai apie viską atvirkščiai.
Kodėl papuolame į toksiškus santykius?
Kodėl papuolame į toksiškus santykius gali lemti daug ir įvairių priežasčių. Pirmiausiai, turbūt, turime klaidingai susidariusį santykių konceptą. Dažnai ieškome tos pavadinkim, chemijos. Tokią chemiją, mano galva, būtent ir nupiešė filmai. Juose mes matome, kaip žmonės vieni kitus įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir kokie jų santykiai amžinai gražūs. Puiku. Tačiau realybėje taip retai būna. Taigi, chemija yra fizinis reikalas, kurį jaučiame visu kūnu. Jis baisiai malonus. Deja bet ta vadinamoji chemija, susipynusi su romantiniais jausmais gali nuvesti būtent į toksiškus santykius. Kodėl? Nes galime nepastebėti įnirtingai plevėsuojančių raudonų vėliavų, kurios praneša apie niekingų santykių pradžią.
Prisimenu, kai tik pradėjau bendrauti su tuo žmogumi, su kuriuo įlindau į tokius santykius, būtent ir jaučiau tą nevaržomą chemiją per kurią blaiviai neįvertinau jo žodžių: žinai, aš turiu įprotį dingti. Tai buvo pirmoji raudona vėliava, kurią reikėjo įvertinti, tačiau to nepadariau ir leidau jam vaiduokliškai egzistuoti savo gyvenime.
Taigi, ką aš noriu pasakyti?
Meilę reikia truputį racionalizuoti. Taip, meilė yra emocijų vedamas dalykas, tačiau jeigu pamirštame ar negebame racionaliai pažvelgti į meilę ar tuos karštus jausmus, tiesiu keliu galime lengvai nužengti į toksiškus santykius.
Vis save pagauni toksiškuose santykiuose? Reikėtų susirūpinti saviverte. Jeigu tu galvoji, kad nesi vertas sveikų, gražių, taurių santykių, jeigu savęs nevertini kaip individo, žmogaus, normalu, kad pakliūni į santykius, kurie neneša tau gerovės. Žmonės su menka saviverte kelia ir mažus lūkesčius santykiams. Nenoriu pasakyti, kad lūkesčius reikia užsikelti iki rojaus obuolių, nieko panašaus. Tačiau save vertinti reikia ir tikėti, kad esi vertas daugiau, nei toksiškas žmogus šalia ar apskritai toksiški santykiai.
Aš nuolatos pakliūdavau į destruktyvius santykius, nes giliai širdyje įtikėjau, kad tik tiek esu verta. Mano savivertė buvo menka, kuri baladojosi kartu nuo mano mažų dienų. Todėl buvo įprasta manyti, kad vaiduokliški santykiai, dramų kupini santykiai yra tai, ko esu verta, aš tai net sau sakydavau garsiai! Kai tik užsibaigdavo dar vieni nykūs santykiai, nuolatos pabrėždavau, na va, ir vėl, tik tokie vyrai ir sukasi mano gyvenime. Dabar pakeičiau dainelę ir sakau, jog aš esu verta tikrai mylinčio partnerio, kuriam aš rūpėčiau, kuris elgtųsi pagarbiai su manimi ir po galais, kaip Beata Tiškevič yra pasakiusi, nebūtų tarpdurio žmogus!, kuris sau leidžia bet kada ateiti, pritrypti ir išeiti neišsivalęs savo mėšlo ant mano grindų. Taigi, pakeičiau savo mąstymą iš negatyvaus į pozityvų, iš savęs nevertinamo į savęs pagarbos vertą mąstymą.
Kodėl sunku išlipti iš toksiškų santykių?
Sunku iš jų išlipti dėl to, kad jie yra sukeliantys stiprią priklausomybę, nes dramos kelia priklausomybę. Kaip narkotikai, lošimas, lygiai taip pat ir drama yra nenuspėjama, tave trikdo nuolatos, bet džiaugsmas ir jaudulys, kurį suteikia šie santykiai, tampa kaip apdovanojimas. Tai paaiškina, kodėl mums sunku užmegzti santykius su mylinčiu, besirūpinančiu partneriu, jis nekelia dramos, o taip yra neįdomu.
Baisiausia turbūt yra tai, kad mes tampame ant tiek stipriai priklausomi nuo dramų, kad pradedame sureikšminti visai mažus dalykus, dėl kurių dar ir konfliktą sukeliame. Pavyzdžiui, jis/ji nesuplovė indų! Imame kelti dramą iš to. Kai suplauna indus, pasidaro nebeįdomu, imame kaltinti dėl kažko kito. Ir net tada, kai partneris/partnerė padaro tai, ko tu prašai, tu vis tiek jautiesi nesaugus ir nemylimas.
Taigi, drama ilgainiui tampa nepakeliamai skausminga.
Ir turbūt baisiausia, kad mes tampame priklausomi ne tik nuo dramų, bet ir emociškai nuo partnerio. Kas tai yra? Paprasta, kai imame rūpintis kitu, daugiau nei savimi. Kai tikime, kad kitas padarys mus laimingais. Kai kitas duos viską, ko mes geidžiame. Manydami, kad kitas už mus padarys viską, padarys laimingais, padarys gražiais ir visa kita, tampa sunku suvokti, kad mes ir patys galime pasirūpinti savo laime, savo dantimis, savo mityba. Ir, kad pirmiausiai, turėtume pasirūpinti savimi. Todėl, kai esame įsikibę į partnerį tampa itin sudėtinga jį paleisti ir palikti toksiškus santykius.
Prisimink visada, kad tu esi daugiau vertas nei tie santykiai, kurie neša šitiek skausmo. Žinau, kad išėjimas ir paleidimas dabar, šiuo metu gali atrodyti, kaip nepakeliamai skausmingas reikalas. Taip ir bus. Bet tik pradžioje. Kai imsi gyti, suprasi, kad buvo verta rasti vidinių jėgų ir išeiti iš ten, kur tavęs nevertina. Tačiau, kaip tą padaryti? Įmesti nuorodą į mano tekstą.
