Galvoju, kokiame pasaulyje gyvena tie komentatoriai. Su nuostaba atsidariusi jų profilį pamatau, kad kai kurie iš jų – net galimai tikri žmonės su tikromis anketomis, tikrais vaikais ir sutuoktiniais. Man lengviau galvoti, kad jie visi (kaip iš tiesų nemaža dalis jų) – neegzistuojantys, pasislėpę po išgalvotais veidais ir vogtomis nuotraukomis. Bet nesvarbu, yra ir tikrų. Ir tik įsivaizduokite, kokiame pasaulyje jie gyvena.
Įsivaizduokit, kaip jaustumėtės, jei nuoširdžiai tikėtumėte, kad visas pasaulis susimokė prieš jus.
Visi gerbiami (pabrėžiu, gerbiami) mokslininkai, medikai, politikai, žiniasklaida – visi. Šimtai, tūkstančiai, net milijonai žmonių dėl velnias žino kokių priežasčių nusprendė, kad likusią pasaulio dalį reikia kažkaip apkvailinti. Ir, jūs taip manote, jūs esate toje pusėje, kuri yra už tą tikrąją tiesą, jūs viską suprantate. Tie rožinius akinius užsidėję kvailiai pasitiki taip gerai organizuotais blogiukais. Taip gerai organizuotais, kad beveik visi sąžiningai tyli ir neišduoda tokio masto operacijos (kas esate bandę suorganizuoti klasės susitikimą ar vakarėlį-staigmeną, žinote, kaip tai sunku ir su keliomis dešimtimis žmonių) ir toliau skleidžia jums, suprantantiems tiesą, – melą.
Nuo šeimos gydytojos iki pasaulio prezidentų. Nuo nuosavos savivaldybės mero iki spindintį doktorantūros diplomą kiečiausiame pasaulio universitete turinčių mokslininkų. Visi eina prieš jus. Visi kaip užsukti gieda tą pačią giesmelę, o jūs šventai tikite savo tiesa. Įsivaizduokite, kokį neteisybės jausmą išgyventumėte? Kokį bejėgiškumą?
Man tikrai labai gaila žmonių, kuriuos gyvenimas nuvedė į situaciją, kai jie tapo sąmokslo teorijų aukomis. Kai per sunku patikėti, kad kartais blogi dalykai tiesiog įvyksta ir nebūtinai už jų turi stovėti filmuose matyti mastermind veikėjai, prieš kuriuos būtina kovoti. Jaučiu, kad tokie žmonės ir be pandemijos kasdieną leidžia kovoje. O tai turėtų būti labai sunki ir varginanti patirtis.
Suprantu, kaip lengva tikėti tais melagingais argumentais, dėl kurių mokslo žmonės griebiasi už galvos. Kaip lengva rasti sutapimų virtines, kaip lengva prie teiginio A pritaikyti išvadą B ir pamiršti, kad kažkur dingo Ą. Suprantu, kad leidžiantis gilyn juodaisiais jutubo kanalais galiausiai pradeda atrodyti, kad ta realybė, apie kurią kalba valstybių vadovai ir mokslininkai – niekada net nebuvo tikra. Kaip lengva net pradėti save kaltinti, kad tiek laiko gyvenai tariamame mele.
Žinau, kad mano žinios yra labai ribotos. Ekstremaliai ribotos. Dėl to renkuosi nejautrų būdą nurašyti melagienomis tikinčius žmones ir tas naujienas. Pasirenku žmones, kuriais pasitikiu, remdamasi jų išsilavinimu ir kitų išsilavinusių žmonių požiūriu į juos ir priimu jų žodžius kaip tiesą. Nes kito pasirinkimo tiesiog nėra. Na, yra, realiai įgyti tokio paties svorio išsilvinimą ir patirtį – tada galėčiau sau leisti jų skleidžiamas žinias vertinti kritiškai. Dabar negaliu. Nes esu tiesiog Aistė, o ne X mokslų daktarė, gerbiama mokslininkų bendruomenės.
Pasirinkime kuo tikėti ir žiūrėkime tik į tuos, kurie yra šviesmečiais aukščiau už mus. Ne draugais, ne kolegomis, ne „viena boba sakė“ argumentų meistrais, o tais, kurių patirtį pasiekti mums gal ir neįmanoma. Tuo pačiu nepamirškime, kad mokslinis titulas neatima prigimtinės teisės būti egoistišku kvailiu, todėl būtinai kritiškai pažvelkime ir į tai, ką apie tą žmogų sako dar protingesni už jį. Tik nesirinkime autoritetų savame ar dar žemesniame lygyje, kur užkalbėtas vanduo gali gelbėti. Atskirkime tikėjimą ir mokslą. Atsisakyti tikėjimo (Dievu ar Uspaskichu) nebūtina, bet atsisakyti mokslo – nusikalstama.
