Ir vis tiek mano laiptinėje statybininkai ne tik dirba be kaukių. Lipdama laiptais turiu dar peržengti per jų skreplius. Jau nekalbu apie bendrą higieną ar mandagumą, tik prašau iš „oro lašelinio“ nepadaryti tiesiog „lašelinio“.
Ir vis tiek kas antras gatvėje pamatytas – penianosis. O ko jam jaudintis, jei dar prieš porą mėnesių bėgant debatų laidų titrams buvo galima pamatyti, kaip kandidatai į seimūnus, būdami vis dar toje pačioje erdvėje, nusitraukia tokius nepatogius skydelius. Kai beveik be išimčių per žinias kalbinami žmonės vis timpteli savo kaukes aukštyn, liesami rankomis tiesiai per vidurį. Ten, kur liesti nereikėtų. Jei iš viso susiprotėja pasikelti ir paslėpti koketuojančią nosį.
Vis tiek parduotuvėje žmonės dar šnopuoja vieni kitiems per petį, tikėdami, kad jei labiau pasispaus, jų eilė prie kasos ateis greičiau.
Vis tiek direktoriai ir direktoriukai dar organizuoja kassavaitinius susirinkimus.
Vis tiek dar atsiranda piktybiškai uždarose erdvėse vaikštančių be kaukių.
Vis tiek kai kurie spjaudosi kosuliu eidami į darbą ir nesuvokia, kad jiems porą dienų likus namie pasaulis tikrai nesugrius. O likusius namie pavydžiai graužia „tai kiek jis čia dar sirgs“.
Vis tiek žmonės ieško, kaip apeiti neįtikėtinai švelniai griežtėjančius draudimus vietoje to, kad pasielgtų kaip suaugę.
Kaltiname visus iš eilės: nueinantys politikai į pareigas spjovė, ateinantys dar nespėjo sureaguoti, kažkas mums neleidžia vieno, kažkas apriboja kitas laisves, medikai nepriima, medikai priima ne tuos, medikai meluoja... Tik tulžimi į visas puses besispjaudantys dažniausiai pamiršta pažiūrėti į save.
„Nepatogu dirbti iš namų“ nugali prieš nebe grėsmingai, o jau tragiškai didėjančius skaičius. Įprotis apsipirkinėti po kruopą yra stipresnis už atjautą tiems, kurie dabar laidoja artimuosius. Spindinčios eglutės mus traukia taip pat, kaip reanimacija pritraukia skęstančius savo pačių plaučiuose.
Žmogaus įsitikinimas, kad jam negali nutikti nieko blogo, matyt, vienas stipriausių jausmų. Jis nugali statistiką, medikų maldavimus elgtis atsakingai, nugali ir gresiančias baudas ar atsakomybę. Pavasarį ironiškai pastebėdavę, kad nepažįsta nė vieno sirgusio, dabar, matyt, jau visi žino bent po vieną. Tik man tai niekada nenutiks. Aš nenugalimas. Manęs tai nepalies, ten jie kažkur serga, kitiems čia blogai.
Tokios tragiškos situacijos, kokią turime dabar, nematėme ir prasčiausiose mokslininkų prognozėse. Mūsų bukagalviškumas medikus įstūmė į kojas pakertančią situaciją. Ir ne tik emociškai, jie nebepakelia ir fiziškai.
Nors yra norinčių kaltinti medikus, jie, galiu duoti ranką nukirsti, daro viską, ką gali. Ne jie, o mes esame kalti dėl kiekvienos iš tų mirčių, apie kurias išgirstame per žinias. Jūs, aš – kiekvienas iš mūsų. Tai – ne statistika. Tai – mūsų sąžinės akmuo, kurį kasdien sunkindami privalėsime nešiotis ilgai. Masinė kvailybė įstūmė mus į šiurpą keliančią situaciją, kuri, atrodo, šiurpą vis dar kelia tik teoriškai.
Planuoju Kalėdas sutikti su savo močiute. Jei pavyks nuo šiandien nepamatyti nė vieno žmogaus, nė sykio neišeiti iš namų, nė karto gyvai nepasakyti „labas“. Jaučiu, kad mano planas gali nepavykti. Ne dėl to, kad vis tik iš namų išeisiu. Dėl to, kad, ir visiškai teisingai, mes tą laikotarpį praleisime su užkardomis ir judrumo apribojimais. Nes patys sveiku protu sau apribojimų nesusikūrėme. Nes esame apgailėtini ir net nebandykite pykti, kaip sau leidžiu visus tokiais vadinti. Pažiūrėkite į statistiką, paklausykite, ką kalba medikai ir nuoširdžiai sau atsakykite ar nesijaučiate esantys prastesni už kirminus.
Mes įrodėme, kad su mumis reikia ne tartis, mūsų ne klausti, ne klausyti, o uždaryti kaip nedresuotus žvėrelius ir kartkartėmis duoti maisto. Vidutinis žmogus su vidutiniu išsilavinimu ir vidutiniu intelekto koeficientu – vidutinis žmogus, atspindintis mus visus – dar kartą įrodė, kad yra nevertas turėti nuomonę ir būti laikomas vertu dėmesio. Mes įrodėme, kad mus reikia valdyti kaip bandą jokiais protiniais sugebėjimais nepasižyminčių avių, mus bausti, mums drausti, nes kas neuždrausta, tas leidžiama. Ir nesvarbu, kas darosi aplink. „O kur parašyta, kad negaliu?“
Argumentai mums neįdomūs, statistika mūsų neįtikino, prognozės pro ausis praplaukė kaip neįdomi pamoka ketvirtoje klasėje. Mes nesugebėjome paaukoti net mažos dalies savo kasdienybės tam, kad žmonės nemirtų. Turim, ką turim, turim tai, ko nusipelnėm. Ir tai lieka ne tik mūsų sąžinei, bet ir tiems, kurie mūsų privirtą košę dabar turi srėbti.
