Tačiau tu esi lygiai tokia pat vertinga, tavo buvimas šiame pasaulyje irgi yra lygiai toks pat vertingas, kaip ir Beyonce. Tik dar kartą kartoju, tu esi tu, Beyonce yra Beyonce. Ir nereiškia, kad tu negali pasiekti tiek, kiek ši super moteris pasiekė. Žinai kodėl? Nes tu irgi esi super moteris.
Taip. Tiesiog šitaip, paprastai. Svarbiausia yra tai, kaip tu save matuoji. Kaip tu save matai. Kaip tu save, po galais, vertini! Nes tu esi geras žmogus, tuo net neabejoju. Ir žinai ką dar galiu patvirtinti? Kad tu savyje turi nuostabių dalykų, kad savyje nešiojiesi visą lobyną, kuriuo gali dalytis su savimi ir su kitais!
Savo savivertę sumenkinti yra labai paprasta, nuolat kartodama mintyse negatyvius žodžius, tokius, kaip, kad esu negraži, esu neseksuali, esu netikusi. Kodėl nepabandžius vietoj žodžių: esu neseksuali, sau garsiai šaukti I‘m sexy as hell!
Psichologai dažnai sako, kad mūsų savivertė formuojasi santykyje. Pirmiausia, savivertė yra formuojama su mūsų globėjais, tėvais, kai esame mažut mažutėliai. Paprasta tai įsivertinti jau dabar, jeigu buvai nuo vaikystės kritikuojama dėl kiekvieno savo poelgio, nuolat girdėjai žodžius tokius kaip „tu niekam tikusi“, „ir vėl tu, su tais savo prastais pažymiais“, „nieko tu neišmoksi, nes moterų galvos neišneša mokslo“ ir visos kitos absurdiškos subtilybės, natūralu, jog tavo savivertė augant taps įkyriai žema.
Tačiau, gali būti ir atvirkštinis variantas, kai tėvai, globėjai tavimi didžiavosi, džiaugėsi tavo pasiekimais, nesvarbu ar tai būtų iš matematikos pamokų gautas septynetas ar dešimtukas, jie vis tiek džiaugėsi, kad dėjai pastangas, tad normalu, kad savivertė bus džiuginančiai aukšta.
Dar gali būti ir kitokia savivertė. Pervertinta. Jeigu tie patys tėvai tave iškėlė ant pjedestalo, gali tapti suaugusi moteris užsiimanti šovinizmu kitų asmenų atžvilgiu. Na žinai, šovinizmas, tai savo valstybės aukštinimas, kitas sumenkinant. Tai turbūt supratai, mano šovinizmo metaforą.
Bet, jeigu kalbame apie savivertę, reikia turėti omenyje, kad jos esmė ne tik gerų savybių džiaugsmas, bet ir blogųjų, erzinančių savybių suvokimas, jų neslepiant. Todėl savivertė neturi nieko bendro su arogantišku asmeniu.
Savivertė gali kisti, kintant tavo pačios aplinkai. Jeigu apsupai save tokia draugų kompanija, kuri džiaugiasi tave turėdami ir džiaugiasi tavo pasiekimais, normalu, kad savivertė šoktels į viršų. Bet vėlgi, su saviverte ir aplinka labai daug kintamųjų ir sudedamųjų dalių, tad bet kokiu atveju, tik tu pati gali nuspręsti ar tavo savivertė bus aukšta ar atvirkščiai. Prisimenu, kažkada rudeniop vaikščiojau su mama miške ir kalbėjom apie savivertę. Ji man papasakojo, kad kai buvo tėčio užguita, nebuvo nė kalbos apie jokią savivertę. Tačiau kai ėmėsi knygų, mokytis, ji po truputį ėmė atgauti jėgas. Besimokydama universitete, rado draugų, kurie ją vertino ir džiaugėsi ją turėdami. Po kelerių metų tėvai išsiskyrė. Mamos sprendimu. Tad taip ji sau, o vėliau ir man, jau suaugusiai parodė, kad savivertę ji vis tik užsiaugino. Pati.
Todėl, kad ir kaip buvo vaikystėje, tik tu pati gali augintis savivertę, pavyzdžiui, primindama sau, kad tu pakankama savo buvimu.
Tu esi pakankama.
Tu esi pakankama, kad ir kur dabar esi.
Tu esi pakankama, kad ir ką dabar veiki.
Tu esi pakankama, kad ir ką dabar vilki.
Tu esi pakankama, kad ir ką pasakei aną dien savo draugams.
Tu esi pakankama būdama viena. Ir poroje.
Tavo užduotis toliau tęsti šį sąrašą. Bet prisimink, tu esi pakankama!
