Juk sekso tematika dar visai neseniai buvo tabu, kalbėdavomės tik patyliukais, pašnibždom, nes ne duokdie, kas išgirs. Dabar lyčių stereotipai darosi ta tema, kuria šiukštu negalima kalbėti. Ir kas svarbiausia, kuo tolyn einu į mišką, tuo tamsiau man darosi, nes suprantu, kad iki lyčių klišių išsilaisvinimo dar turime eiti ir eiti pro tą mišką, kol bent menką švieselę pamatysim.

Mane pykdo, kad moterys bijo paklausti darbdavio ar būtų galima derinti šeimą su darbu, o ne vieno ar kito išsižadėti. Jeigu paklausi, vis dar gali būti pavadinta pernelyg reikli. O pačios bijome, nes vaikystėje nebuvome mokomos paprašyti to, kas mums priklauso. Tik dar kartą pakartosiu: to, kas mums priklauso.

Mane pykdo, kai mane pavadina feministe ir tai reiškia, jog mano atžvilgiu išsakomas kažkoks purvinas epitetas. Štai dar visai nesenai, išėjus interviu su manimi, gavau pykčio kupiną asmeninę žinutę iš vyro, kuris mane pavadino su**** feministe, grizlio kojom. Na, kad ir ką tai reikštų.

Taip, aš esu laisva, kaip ir tu. Esame laisvi rinktis įsitikinimus, laisvi rinktis autoritetus, laisvi rinktis būti kuo nori būti, laisvi rinktis kurti savo gyvenimą. Todėl būtent dėl šios laisvės, tavo ir mano, niekas negali jos susiaurinti. Bet yra ta visuomenės dalis, vadinu ją lyties policija, kuri apsprendžia, kad turi būti kitaip.

Kažkada buvau rašymo kursuose. Viena iš užduočių buvo išrašyti visas mintis, kurios sukasi galvoje čia ir dabar. Vienas gana jaunas vyrukas mestelėjo garsiai, kad tokie užsiėmimai tik moterims. Aš net sustingau. Buvo ten daugiau vyrų, kurie po šių žodžių susinepatogino ir padėjo rašiklius į šoną. Liko tik vienas, kuris toliau įnirtingai rašė į baltą popieriaus lapą.

Bet aš tikiu, aš esu nepataisoma optimistė dėl mūsų visų ateities, tad tikiu, kad vieną dieną nekaltas grožis ir malonus elgesys nebebus vienintelis moterims lemtas likimas, o vyrai drąsiai galės išrašyti ramybės neduosiančias mintis į baltą popieriaus lapą.