Turiu darbe kolegę su kuria kiekvieną popietę einame kartu papietauti. Ir turiu pasakyti, jog kalbamės labai giliai, mat jai psichologija yra įdomu. Aš kartais net fanatiškai esu pasinešusi žmogaus, o tuo pačiu ir savęs pažinime. Todėl dažnai su šakute iš lėkštės graibstant maistą tuo pačiu griebiame vieną kitą psichologinę temą. Taip, ketvirtadienį aš jai pasakiau, žinai, aš tik dabar mokausi būti ir save priimti visokią, nepaisant, ką aplinkiniai sako. Pridūriau, kad man kartais atrodo, jog jeigu neturiu nuotaikos iš aplinkos gaunu spaudimą, ją dirbtinai pasikelti.
Nežinau ar jūs esate pastebėję, tačiau man atrodo, kad žmogui „neturėti nuotaikos“ yra didžiausia blogybė. Mane erzina, kai mano nuotaiką kas nors identifikuoja. Dažniausiai aš būnu žaisminga, daug juokauju, džiaugiuosi gyvenimu, bet lygiai taip pat būna dienų, kai jaučiuosi tiesiog niekaip. Ankščiau bandydavau dirbtinai keltis nuotaiką, būti dirbtinai laiminga, kai tokia nesu ir kas nutiko? Nebesugebėjau savęs suprasti, ėmiau nesugebėti atpažinti savo jausmų. O tai, mano galva, yra labai neteisinga.
Kai žmogus jaučiasi prislėgtas, nuliūdęs ar tiesiog tingi šią dieną šypsotis, labai greitai pastebime ir aplinkui žmonės, jeigu neturi emocinio raštingumo (didžioji kartų dalis jo net ir nebuvo mokomi, beje, ir vis toliau nėra) greit pastebi ir įkyriai mesteli komentarą: susitvarkyk nuotaiką arba, nu tai va, jau be nuotaikos.
Na ir kas? Mes galime ir turime būti visokie ir svarbiausia, tame nėra absoliučiai nieko pasipiktinančio!
Taip, moterims būna PMS, na ir kas? Na ir nebūna nuotaikos, na ir norim tų milijardo šokoladukų, kurių nenorėjom dar prieš kelias dienas, na ir norim verkti žiūrint „Eat. Pray. Love“ 56-ąjį kartą, na ir kas? Nieko. Nes žmogus turi teisę jausti viską, ką jaučia. Todėl nereikia dar ir pažnaibyti tą sumautą nuotaiką papildomai, primenant, kad ai nu tu tai čia vėl be nuotaikos.
Tad būkim visokių nuotaikų!
