Prieš vaikus neturiu nė vieno žodelio - iki graudulio žavūs jų pasimetę, bet beprotiškai išdidūs veidai, slepiami aukštųjų kardelių, didžiulės kuprinės, kuriose, bent anksčiau, tilpdavo ne tik tądien būsiančių pamokų vadovėliai, bet ir lipalas, guašas, akvarelė, kūno kultūros apranga ir visas kitas „o jeigu prireiks“.

Vis dėlto, rugsėjis, bent gyvenantiems miestuose, kuriuos užplūsta suvažiavę studentai - ne vien apie vėstančius auksu nusidažančius vakarus ir paskutinius pasisėdėjimus jaukiose terasose. Jos, tiesa, pasidaro mažiau jaukios dėl gatves užplūdusių, kaip juokaujama, nuo grandinės nutrūkusių 5 minutės kaip nebe paauglių, prie tėvelių nebepririštų žmonių - naujų savarankiškų suaugusiųjų.

Gyvenantys senamiesčiuose neleis sumeluoti apie privemtus laiptinių prieangius, nesibaigiančius klykavimus po langais ir šiokį tokį nejaukumą naktimis grįžti namo. Bet ką jau čia: kam nepasitaiko, kuriam taip nebuvo, o ir studento pažymėjimas tam, kad neproporcingai pasilinksmintum, visai nebūtinas.

Didžiausios ramiai visą vasarą gyvenusių miestiečių bėdos prasideda vakarėlio sieloms jau seniai nusmigus.

Dar paskutinėmis rugpjūčio dienomis reikia įjungti pastiprintą atidumą gatvėse ir vėl susitaikyti su tuo, kad tokia įprasta kelių tvarka kuriam laikui vėl pasikeis. Kęstas ir Jonas, žinomi savo buvusios mokyklos automobilininkai, eismo karūnos taip lengvai - vien pasikeitus gyvenamai vietai - neatiduos.

Ta prasme, jei esi kietas miestelyje, kuriame šviesoforus ir žiedus gali susumuoti ant vienos rankos pirštų, būsi kietas ir Vilniuje. Ir lapo nėra čia ko klijuotis, taigi pirmą kartą tik įspėjimas. Ženklai, nurodantys, kaip veikia eismas žiedinėje sankryžoje? Negirdėjau, nemačiau, neįdomu, įsirikiuosiu iš antros per ištisinę, keistai čia kažkaip subraižė.

Koks ten tas leistinas greitis mieste? Tai kaip tyčia toks, kokio tiesumo ta gatvė ir kaip joje nesimato pareigūnų. Gyvenama zona? O kam, čia normali gatvė ir kodėl čia net ne gulintį policininką, o visą komisariatą suguldė. Perėjos? Tai, kad jis vėžlio greičiu slenka. Geltonas šviesoforo signalas? Tik tiems, kieno mašina netraukia gerai paspaudus. Ir iš vis, ko čia tas gaidys užlindinėja į mano juostą?

Ir užtrunka tiems mažyliams susiprasti, kad pranardęs tarp juostų - niekur nenuskubėsi, kad iš šalutinio per kamštį įsukinėjančius mes čia draugiškai įleidžiam į eismą, kad dėkojam avarinėmis (net žinodami, kad pagal taisykles tai nėra teisinga), kad garsinį signalą realiai naudojam tam, kad įspėtume apie susidariusią kritinę situaciją, o ne kaip cenzūros garsą savo keiksmažodžiams ar skubinimo priemonę.

Kaltinti vien studentų dėl tų protu nesuvokiamų nesąmonių, kurių prisipildo gatvės rudenėjant - negalima. Jie bent išmoks: po mėnesio kito arba supratę, kiek per kamščius valgo jų galingas, bet senas automobilis, parveš savo automobilius atgal į tėvų kiemą, arba po truputį taps tokiais vairuotojais, kurių net neskirsi nuo žmonių, didmiesčio gatvėmis važinėjančių daugybę metų.

O štai supermamytės gali ir neišmokti. Čia apie tas, kurių miestiniai visureigiai visada „čia tik penkioms minutėms“. Prie geltonos linijos, užstačius kitą automobilį, vartus ar vartelius, neįgaliųjų vietoje - nesvarbu, svarbu, kad tik penkioms minutėms. Nes mažylė į darželį už penkių metrų nukulniuoti viena negali - dar per mažylė, o mamytė (kasdien) jau vėluoja į darbą ir jų dviejų problemos pasidaro visų aplinkinių problema.

Čia aišku tada, kai poniai jau pavyksta nukeliauti iki savo kelionės tikslo. Iki to - dar ilgas kelias, kurio nei matyti, nei girdėti nepilnamečiams iš esmės nederėtų. Kaip žmogus, gyvenantis tarp kokių dešimties lopšelių, darželių, pradinukų, progimnazių ir kitų ugdymo įstaigų, drąsiai sakau, kad vėluojanti pakrikusi mamytė už vairo yra baisiau už visus Saulėtekyje apsigyvenusius pirmakursius kartu sudėjus.

Vienintelės, kurios niekada neįleis tavęs iš užsikimšusio šalutinio kelio, vienintelės, kurios leis sau prakeliauti nemažą atstumą priešpriešine juosta, nes joms reikalingas posūkis jau „va ten“. Vienintelės, kurios spaus ištisinį garsinį signalą tik todėl, kad užsidegus žaliai kažkam įsimesti pavarą užtruko kiek ilgiau nei jai tą žalią pastebėti. Ar visos? Tikrai ne. Bet taip besielgiančių suaugusių žmonių, kurių automobiliuose vaikų nėra, pamatyti dažnai netenka.

Kadangi šiandien Mokslo ir žinių diena, į gatves rytoj, kai prasidės baisieji kamščiai, linkiu riedėti kiek pasimokius. Pasimokius stebėti ženklus, pasimokius išvažiuoti iš namų laiku (ar net anksčiau - įsivaizduokit, ir taip galima) ir pasimokius, kad kelyje taisyklės bendros visiems, o ne pagal patogumą ir tai, kiek jums labai šiandien reikia būti svarbiausiu. O kitiems pasimokius kantrybės ir atidumo, nes iš vasaros ramybės sugrįžti į rugsėjo gatves yra šioks toks išbandymas. Ir čia ne tik apie nervus - kartais ir apie gyvybes.