Taip, moterys jau senovės Egipte mėgo ryškinti savo bruožus. Pavyzdžiui, mums puikiai žinomi dabar akių šešėliai greičiausiai buvo sugalvoti/išrasti senovės egiptiečių moterų, kai jos naudodavo pelenus akių vokams spalvinti, o tai reiškia – ryškinti. Mums žinomi lūpų dažai, blizgiai ir visa kita taip pat anokia čia naujiena buvo toms pačioms senovės egiptietėms, tik jos skindavo uogas ir ryškindavo savo lūpas jomis.
Taip nuo senovės egiptiečių iki pat nūdienos makiažo priemonės tik tobulėja ir ištobulėjo iki tiek, kad jis tupi mūsų galvose dažnai sakydamas: tu negraži be manęs, tu mažiau vertinga be manęs, tavo oda nelygi, na ir visos kitos bespalvės mintys, kurios mums buvo sukonstruotos per labai ilgą laiką.
Tušas blakstienoms paryškinti, pudra odai išlyginti, skaistalai žandukams pagyvinti, vis kažką pagyvinti, paryškinti, patobulinti.
Jeigu atvirai, ne itin kalnais makiažo aš pati turiu, viską, ką išvardijau viršuje ir tupi mano kosmetinėje, na dar antakiams paryškinti turiu priemonę ir viskas, tačiau jeigu reikėtų dar įvardinti makiažo priemonių, to nesugebėčiau padaryti. Ar tai mane padaro geresnę už kitą? Nieku gyvu. Bet ką tai reiškia? Tai reiškia, kad man nereikia kalno priemonių mano languotoje kosmetinėje tam, kad įrodyčiau savo vertę.
Kita vertus, lyg ir atrodytų, kad makiažo daug neturiu, intensyviai ir daug netepu tų visų paryškinančių dalykų ant savo veido odos, tačiau vis dar mokausi susipažinti su savo vidiniu kritiku, kuris man nuolatos primena, jog į parduotuvę nueiti, kuri yra kitoje gatvės pusėje, negaliu „nesusitvarkius“, taip nepridera, taip moteriai negalima, moteris, juk visada privalo būti pasitempusi, besišypsanti, gražiai atrodanti, o tai reiškia – „susitvarkiusi“.
Štai ką mums atnešė makiažas, nuolatinį galvojimą, jog mes esam niekam tikusios be jo.
Bet! Reikia suprasti vieną itin svarbų dalyką – ne makiažas mums įkalė į galvą, jog be raudonų lūpų ir paryškintų akių parduotuvėje, iš ryto, perkant bandelę per PMS, esame niekam tikusios, tikrai ne. Makiažas pats iš savęs nėra tik blogai ar tik gerai, tačiau turime į daugelį dalykų pažiūrėti kritiškai ir kelti klausimus. Todėl keliu klausimą, kodėl sumaniau kibti prie makiažo? Todėl, kad makiažas yra tapęs vienas iš socialinių lyties konstruktų.
Mane kliudo tai, jog moterys pačios sau į galvą įkalė su vinutėmis mintį, jog jos nėra vertingos be makiažo, mane kliudo ir užsilikusios patriarchijos svaičiojimai apie tai, kad moteris privalo kiekvieną dieną dažytis, kad ji tampa graži tik tada, kai yra nenatūrali, o tai reiškia tada, kai nėra savimi.
Kadangi į kiekvieną savo rašomą tekstą mėgstu įdėti ir savų istorijų, tad ir šioje vietoje noriu porą istorijų ištraukti iš kišenės.
Jei atvirai, man pasidažyti patinka, tačiau mano pasidažymas yra tik bruožų paryškinimas, mėgstu dažytis taip, kad atrodyčiau kuo natūraliau. Mano studijų laikais bendrabučio bernai nuolat juokaudavo apie tas merginas, kurios piktnaudžiauja makiažu, sakydavo, jeigu paprašytum jos nusiplauti veidą, „špaklius“ užkimštų kriauklę. Ar tai geras juokelis, ar ne, nuspręsk pats/pati. Bet tai tik parodo, kad merginos dažosi per daug.
Mano dažymosi istorija prasideda nuo 16 metų. Man tai buvo įžengimas į suaugusių pasaulį, mat visada matydavau kaip mama dažosi. Tik, esmė ta, kad taip nuo 16 metų kai pradėjau save įtikinėti, jog be makiažo esu bedvasė, taip ir buvau patikėjusi tuo iki labai ilgai. O, kai jau buvau pilnametė ir įsimylėjusi, gavau keletą pastabų iš savo „pirmosios meilės“, kuris sakė, jog aš kaip moteris turiu jį gundyti, tad tu geriau dažykis. O antra pastaba jau buvo mestelta, kai gyvenome kartu, mat pagal jo supratimą, namuose taip pat turėjau vaikščioti su makiažu, todėl buvo numetęs vėl tą pačią stingią pastabėlę: tu gal geriau, pasidažyk. Tokie pasvaičiojimai moteriai iš vyro, iš tiesų kerta per pasitikėjimą savimi, o ypatingai kai esi dar labai jauna ir ne itin turinti stiprų stuburą, kad pastovėtum už save.
Grįžkime prie tos minties, kad makiažas nėra tik blogai ar tik gerai, jis tiesiog yra. Mes čia pačios renkamės ar norime dažytis ar ne ir iki kol tai yra mūsų pačių sprendimas, nieko blogo tame nematau. Didžiausią blogį matau tada, kada be makiažo jaučiamės „kažkaip ne taip“. Nežinau ar tau pažįstama bus kita mano istorija, tačiau labai ja noriu pasidalyti. Likau kažkada miegoti pas vaikiną (tuo metu draugavome) ir tai buvo pirma naktis, kai miegame kartu, pas jį. Aš pamiršau pasiimti savo makiažo kosmetinę, tad ėmiau ypatingai erzeliuotis, kaip aš ryte atrodysiu prieš jį? Juk niekada jis dar nėra matęs manęs be makiažo. Prabudus ryte jis man sako, tu labai graži užmiegotom akim. Romantiška? Romantiška. Po šių žodžių aš truputį žengiau į priekį pasitikėjimo savimi link.
Dabar visaip būna, mokausi būti be makiažo. Savaitgaliais nesidažau, leidžiu odai pailsėti, į darbą einant dažausi. Bet ne dėl to, kad esu verčiama, o dėl to, kad pati to noriu. Ir čia man atrodo yra sveikiausias pasirinkimas – daryti taip, kaip tu nori ir jaustis nei menkiau, nei prasčiau.
Man atrodo, jog mąstymo klaida yra padaryta tada, kada kitoms primetame mintį, kad moterys privalo tepti veidą, „nes tik tada vyrą rasi“, tai liūdina, tai graudu ir apgailėtina.
Vis pagalvoju dažniau ir dažniau, kad turėtų suklestėti vertybių renesansas apie žmogaus laisvę. Renesansas savo laiku irgi kalbėjo apie žmogaus laisvę būti, kurti. Na, vertėtų paminėti, kad greičiau XV a. pab. - XVII a. pr. buvo kalbama apie žmogų mintyse turint vyrą, o ne moterį, bet vis tiek, dabar kai gyvename savo pasaulyje vis dar paliepiame moteriai dažytis ir tik dėl to, kad ji moteris, o tai nėra jokia laisvė būti.
Vėlgi, aš nesu prieš makiažą, aš esu prieš šį socialinį konstruktą, kuris yra dirbtinai sukurtas norint moterį įrėminti, sumažinti. Todėl labai svarbu kvestionuoti dalykus, nuolatos juos kvestionuoti, o ypatingai tuos, kurie kažkaip veikia mūsų kasdienybę, mūsų galvoseną, mūsų elgesį netinkama linkme. Tad, jeigu stovėdama ar sėdėdama imi pudrą ir tave tiesiog ji erzina arba tingi dažytis, paklausk savęs, kodėl tada verti save tai daryti? Greičiausiai, atsakymą galiu numanyti, jis bus susijęs su tuo pačiu socialiniu konstruktu apie kurį visame šiame savo sukurtame tekste aš kalbu. Žinoma, jeigu tau net ir dėl to socialinio lyties konstrukto patinka dažytis tuomet bent jau kitoms moterims nesakyk, tu pasidažius žymiai gražesnė. Tiesiog, prašau, niekada taip nedaryk, niekada, nes tu neturi teisės primetinėti kitam žmogui, ką jis, kaip jis, kodėl jis turi vieną ar kitą daryti. Leisk kitiems ir kitoms būti savimi. Ačiū!
Žinote, ką mano kolegų dukra sako, kai jos mama jai primena, kad sveria idealiai? Ideali, tai ideali, ką padarysi. Prie veidrodžio taip sakykit ir sau, kiekvieną kartą, kai praeinate pro jį ir visai nesvarbu ar tu moteris, ar vyras.