Vis tenka išgirsti: „Negalima taip jaustis“ arba „Negalima apie tai kalbėti“, arba „Jei turi psichologinių problemų – esi silpnas“ ir t.t.. Man atrodo, tai atgyvenęs požiūris, kurį norisi išrauti kaip piktžolę su šaknimis, o vietoj jos pasodinti kokią nors nepaprastai gražią gėlę, kuri žydi ir dar skaniai kvepia. Nes kelionė į savęs pažinimą yra nuostabi!

Gal ne visada lengva ar saldi, bet nuotykiai garantuoti. Reikia daug vidinės stiprybės, noro ir sprendimo, kad esi pasiruošęs tiems nuotykiams. Anksčiau dažnai savęs klausdavau: „Ar ateis tokia diena, kai jau viską žinosiu? Kai niekada nebejausiu nerimo? Kai pagaliau mokėsiu tvarkytis su savo emocijomis? Kai visiškai save pažinsiu? Kai daugiau nebereiks stengtis ir dirbti su savimi?“.

Dabar tokio klausimo sau nebeužduodu, nes supratau, kad savęs pažinimas yra viso gyvenimo procesas, o ne galutinė stotelė, kurią galima pasiekti greituoju traukiniu. Pasirodo, nerimas gali tapti puikiu gyvenimo kompasu – ženklu, kad einame netinkama kryptimi. Tik reikia tai pastebėti. Šiandien drąsinu nebijoti jaustis „ne taip“ ir neneigti savo emocijų.

Simona Burbaitė
Foto: Vaidas Jokubauskas

Tikiu, kad dauguma jaučia nerimą (ypač šiuo metu). Aišku, kiekvienas labai skirtingai. Vieni jį patiria tik stresinėse situacijose, kiti turi ilgalaikį nerimą, kuris gali trukti ir visą gyvenimą. Aš dažnai nerimauju. Pati ne visada nesuprantu dėl ko, nes tam, atrodo, nebūna jokių aiškių priežasčių. O kartais būna ir net per daug aiškios.

Nerimą pirmiausia pajaučiu fiziškai: lengvas galvos svaigimas, spaudžia kaklą ir krūtinę, pakyla pulsas, greitai pavargstu ir blogai miegu. Aš tai vadinu nerimo banga su kuria beveik išmokau susitvarkyti. Žemiau pasidalinsiu 8 dalykais, kurie man padeda įveikti, o gal greičiau susidraugauti su savo nerimu ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Galbūt, tai padės ir jums. Skaitydami šį įrašą įsivaizduokite, kad ištiesiu jums savo ranką ir sakau: „Žinau… Bet viskas bus gerai“.

Trumpai apie mano patirtą panikos ataką – tada, kai gruodį pasidalinau savo istorija apie priepuolį „Instagram Stories“ (jis baigėsi sąmonės netekimu), gavau labai daug jūsų žinučių su atviromis istorijomis ir patirtimis – ačiū jums už tai. Bet dar daugiau žinučių gavau su prašymais pasidalinti tomis istorijomis. Tačiau suprantu, kad tai yra per daug asmeniška ir pasidalinti galiu tik savo patirtimi.

Nemažai jūsų sakė, kad po panikos atakų pradėjo vengti tų vietų ar situacijų, kurios galėtų sukelti ataką (pavyzdžiui, didelių susibūrimų, susitikimų su draugais ir t.t.). Tai noriu pasakyti, kad aš neketinau taip elgtis. Specialiai ėjau ir dariau viską, ko bijojau, kad nugalėčiau tas baimes. Noras gyventi normaliai, buvo didesnis, už, galbūt, paprastesnį problemos sprendimą – nuolat kažko vengti.

Simona Burbaitė
Foto: Vaidas Jokubauskas

Gali būti, kad panikos atakos jau yra ta riba, kada kūnas bando visais įmanomais būdais pasakyti, kad reikia sustoti ir įkvėpti gyvenimo – tą ir stengiuosi daryti. O po gruodžio mėnesio arti panikos atakos buvau vos vieną kartą, kai sausio pabaigoje su Matu skridome į Balį. Atsimenu, lėktuve pradėjo trūkti oro, smarkiai plakė širdis, tirpo visos galūnės. Labai išsigandau, kad esu 10 kilometrų virš žemės ir jei man kas nors nutiks nebus galimybės išlipti iš lėktuvo. Atrodė, kad galvoje sukosi filmas, kurio nepajėgiu sustabdyti.

Kai suvoki, kad tuo momentu pati save „žudai“ mintimis – iš tikrųjų pasidaro labai baisu. Tik nesuprantu ar pirma prasideda fiziniai pojūčiai ir tik po to užsisuka karuselė galvoje, kad mirsiu – ar atvirkščiai, ar viskas įvyksta viena metu. Ačiū Dievui, kad tada kažkaip sugebėjau nusiraminti ir neprivedžiau savęs prie blogiausios būsenos. Tai truko gal tik 15 minučių, bet kas yra nors kartą išgyvenęs panikos ataką – tikrai žino, koks kankinantis ir nemalonus tas jausmas. Fui.
Jei jaučiu, kad kažkas panašaus artėja, stengiuosi „prigauti save“ ir kažkokiu būdu įsižeminti (nerandu tam tinkamesnio žodžio), nes priepuolis gali pasikartoti netikėčiausiose situacijose/vietose.

Svarbu žinoti, kaip elgtis ir dar perspėti artimuosius. Negarantuoju, kad tai, ką dabar perskaitysite jums padės, bet man padėjo – atėjus panikos atakai turi nebijoti numirti. Iš tikrųjų. Neišvengiamas dalykas be mirties ir mokesčių yra ir faktas, kad mes nežinome, kokia bus ateitis ir dėl nieko negalime būti tikri. Mano siekiamybė – išmokti priimti gyvenimo netikrumą ir nesaugumą, jaustis patogiai apsuptai paslapties ir nežinomybės. Ramiai būti, niekur nebėgti ir stebėti, kas nutiks. Man atrodo, taip atrodo laisvė. Ir kaip rašo vienoje mano mylimoje knygoje apie nerimą: „Tam reikia daug kantrybės ir tiesiog nugyventi šioje žemėje pakankamai ilgai“. O dabar apie būdus, kurie man padeda prie to priartėti.

Simona Burbaitė
Foto: Vaidas Jokubauskas

8 dalykai, kurie man padeda susitvarkyti su nerimu


1. Užduodu sau vieną svarbų klausimą. Stengiuosi prisiversti būti čia ir dabar ir paklausiu savęs: „Kas dabar mano gyvenime yra negerai?“ Būtent DABAR. Ne vakar, ne rytoj, ne po metų, net ne po 5 minučių. Dėl ko nerimauju būtent šią akimirką? Jei šiuo metu jaučiat nerimą, galite dabar pabandyti, kai skaitote šituos žodžius, paklausti savęs to paties. Aš visada bandau įvardyti savo problemą nesistengdama jos pagražinti, bet ir neprisikurdama visokių nerealių scenarijų (kai nerimauju, tie scenarijai būna patys blogiausi, kaip filme be laimingos pabaigos). Aš gal įpratau „profilaktiškai“ save sustabdyti ir vis paklausti, kas negerai – man tai labai padeda nepaleisti savo gyvenimo vadžių.

2. Medituoju. Jaučiu, kad dažniausiai nerimas kyla dėl minčių, todėl meditacija man yra labai geras būdas nuraminti chaosą galvoje ir įsižeminti. Iš pradžių medituodavau su specialiais meditacijos įrašais, vėliau su ramia muzika, o šiandien medituoju tiesiog tyloje.

Negalvokite, kad meditacijai reikia specialaus mokslo. Svarbu išsirinkti namuose vietą, kurioje visada medituosite (ilgainiui išmokau tą daryti netgi automobilyje, sėdėdama kavinėje ar būdama gamtoje – užsimerkiu ir pabūnu su savimi) ir, jei reikia, paskirti tam tikslų laiką. Medituoti galima bet kada ryte/dieną/vakare ir tiek laiko, kiek norisi. Be to, yra ir puikų meditacijos aplikacijų telefone.

Simona Burbaitė
Foto: Vaidas Jokubauskas

3. Reguliariai lankausi pas psichologę. Jau daugiau nei trejus metus kiekvieną savaitę turiu vizitą pas psichologę – 2017 metais susirgau depresija, tada ieškojau pagalbos ir nuo to laiko šitų vizitų neapleidžiu. Man tai viena geriausių investicijų į save ir, tikriausiai, laukiamiausias savaitės susitikimas. Tai nereiškia, kad su manimi šiuo metu būtinai yra kažkas blogai ar aš sergu kokia nors psichine liga. Lankytis pas psichologą rekomenduočiau visiems be išimties, nes tai galimybė geriau save pažinti ir išmokti bei suprasti dauuug dalykų! Yra žmonių, kurie mano, kad po vieno apsilankymo pas psichologą jų gyvenimas apsivers aukštyn kojom. Arba dar blogiau – kad specialistas pakeis jų gyvenimą. Turiu nuvilti, nes neįvyks nei viena, nei kita. Viskas yra tik mūsų rankose ir tik mes priimame sprendimus ir darome veiksmus, tačiau su psichologo pagalba tai tampa šiek tiek lengviau. Vizitus pas psichologą prilyginčiau pasisodinimui save prieš veidrodį arba kitaip – akistata su savimi. Jis užduoda tokius klausimus, kurių, galbūt, savęs niekada neišdrįstum paklausti.

4. Vaikštau pėsčiomis. Visur, kur tik galiu ir kai turiu tokią galimybę. Kažkaip geriau tampa. Taip pat savaitgaliais labai patinka pasivaikščiojimai gamtoje (gamta ir grynas oras turi kažkokią magišką galią mane nuraminti) ir Vilniaus senamiestyje (mėgstu stebėti žmones ir nuostabius senamiesčio pastatus).

5. Sportuoju. Man tai lygu meditacijai. Užsiimdama malonia aktyvia veikla suteikiu sau prabangą apie nieką negalvoti. Tik žinoti, kad darau sau gera ir stiprinu savo kūną: kūnas fiziškai dirba, o protas ilsisi. Man labai patinka sportuoti sporto salėje su svoriais, daryti kardio ant laiptų, užsiimti muay thai ir šokti!

6. Bandau išsimiegoti kiekvieną naktį. Kai gruodį netekau sąmonės, po kelių dienų pasidariau kraujo tyrimus (nieko blogo nerado). Mano šeimos gydytoją pasiteiravo, koks yra mano miego rėžimas ir pasakė, kad būtinai reikia išsimiegoti kiekvieną naktį, nes kompensuoti miego yra neįmanoma ir tai dažnai būna priežastis, kodėl organizmas supyksta ir paskui daro cirkus. Manau panašiai buvo ir man – neužtekdavo miego, kad atgaučiau jėgas. Ir dabar ne visada pavyksta laikytis miego rėžimo, bet aš labai stengiuosi, nes kai tik išsibalansuoju – iškart jaučiu pasekmes.

Simona Burbaitė
Foto: Vaidas Jokubauskas

7. Nepamirštu subalansuotos mitybos. Neabejoju, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp to, ką valgome ir kaip rūpinamės savo kūnu. Maistas lemia mūsų fizinę ir psichinę būklę. Aš gerbiu savo kūną ir jam noriu duoti tik tai, kas geriausia. Kiek įmanoma, stengiuosi susiplanuoti dienos valgius, maistą gaminti namuose ir naudoti kokybiškus produktus. Kai mano mityba nėra padrika – jaučiuosi geriau ir saugiau, o tai neleidžia nerimui tapti padėties šeimininku.

8. Išmaniųjų technologijų detoksas. Praktikuoju kelis variantus. Pirmas – po 21 valandos vakaro išjungiu internetą telefone ir uždarau kompiuterį, net jei naršyklėje yra atidaryta keliolika skirtingų web skirtukų. Nieko tokio, kitą dieną viską galima susirasti iš naujo. Išorinių dirgiklių ribojimas nerimo klausimu labai padeda. Antras – viena diena per savaitę arba vienas savaitgalis per mėnesį, kai leidžiu sau iš viso neimti telefono į rankas. Neskaityti naujienų, nescroll’inti socialiniuose tinkluose ir t.t.. Leidžiu sau tiesiog… Būti. Su Matu kartais mėgstam trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio į sodybą prie upės. Be to, ten nėra ryšio ir interneto.

Įrašą norėčiau užbaigti su klausimu sau ir Jums: „Jei nugyvenus vieną gyvenimą, Tau duotų antrą – ką darytum kitaip?“

Daugiau Simonos tekstų skaitykite www.geriausiadrauge.lt.