Pokalbis su Austėja buvo vienas egzotiškiausių. Kai pradėjome bendrauti, ji atostogavo Meksikoje. Buvau pasiryžusi palaukti, kol grįš, bet moteris pasiūlė tiesiog pasikalbėti per skaipą. Taip ir susitarėme. Tiesa, tarėmės ilgai. Laikas Lietuvoje ir Pietų Amerikoje gerokai skiriasi. Man teko keltis beveik penktą ryto, o Austėja tuo metu vakarojo. Išsivirusi kavos, prisėdau prie kompiuterio. Abi buvome ne visai geros formos – ji jau kiek pavargusi, o aš dar ne visiškai išsibudinusi. Visgi pokalbis prasidėjo lengvai, tarsi susitikus su seniai matyta drauge.

Ekrane man plačiai šypsojosi šviesiaplaukė moteris milžiniškomis mėlynomis akimis. Ji buvo pasiruošusi papasakoti apie savo liūdną patirtį. Lengvai apšilusios ir šnektelėjusios apie orą bei ekskursijas, pradėjome didžiąją kelionę į Austėjos praeitį. Ji trumpai užsiminė, kad šiandien yra labai laiminga, o už tai jaučiasi dėkinga savo mylimajam – dailininkui iš Italijos. Pora po ilgų metų susituokė ir laiminga gyvena vyro gimtojoje šalyje, planuoja netrukus čia pasiimti ir savo vaikus – dvi dukreles. Maždaug prieš dešimt metų ji nebūtų nė pagalvosi, kad viskas gali susiklostyti būtent taip.

„Aš visuomet maniau, kad liksiu gyventi Lietuvoje, niekada nesvajojau apie gyvenimą kitoje šalyje, bet viskas susiklostė štai taip. Galvoju, nuo ko viskas prasidėjo… Aš gana anksti pradėjau susitikinėti su savo pirmuoju vyru. Kol buvome visai jauni, apie vaikus negalvojome, bet bėgant metams abu pradėjome svajoti apie mažylį. Deja, vis nepavykdavo pastoti. Lyg ir abu buvome sveiki, daktarai prognozavo, kad viskas bus gerai, tereikia bandyti toliau. Bėgo laikas, iš pradžių – mėnesiai, vėliau – metai: pirmi, antri, treti, ketvirti... Su kiekvienais metais baimė ir nerimas vis didėjo. O kur dar aplinkinių klausimai ir komentarai, esą „jums jau laikas“!

Kai žlugo visos viltys, įvyko stebuklas – Austėja pastojo. Iš pradžių šeimą užplūdo didelis džiaugsmas ir palaima, o euforijai nuslūgus į širdį vėl ėmė brautis nerimas. Vis aplankydavo mintys, ar viskas bus gerai, ar vaikelis gims sveikas. Austėja prisipažįsta, kad per visą šį laikotarpį buvo gana įsitempusi, daug ką pernelyg sureikšmindavo, emocijos svyravo, tad nėštumas nebuvo lengvas.

„Vieną ankstyvą rytą pagimdžiau dukrytę. Sveiką ir gražią. Rodos, galėtum džiaugtis ir gyventi laimingai, bet man prasidėjo pogimdyminė depresija ir krūtinę pripildė liūdesys. Bet kam apie tai papasakosi? Juk gimus vaikui liūdėti nenormalu. Buvo sunku rūpintis savimi, vaiku, įprasti prie kitokio ritmo. Dėl visko jaudinausi, buvau labai jautri, įsitempusi, nervinga. Jaučiausi įkalinta namuose, atskirta nuo darbų, pomėgių, draugų. O vyras toliau gyveno įprastą gyvenimą, dirbo mėgstamą darbą. Nors jis gana noriai prisidėjo prie buities ir dukrytės auginimo, man turbūt labiau reikėjo psichologinio palaikymo. To mūsų namuose nebuvo. Aš pradėjau skųstis, kad jaučiuosi vieniša, kad man blogai, kad kankina nerimas, o jis to girdėti nenorėjo.

Prisiminus tą laiką, net dabar užgula krūtinę. Buvo sunku, į viską reagavau ašaromis, daug verkdavau. Tiesiog taip jaučiausi, matyt, ir hormonai pakrikę buvo, o jiems dar nesusitvarkius aš vėl pastojau. Netikėtai ir ne visai planuotai. Dar nebuvau spėjusi psichologiškai atsigauti po pirmojo gimdymo ir pripratusi prie pirmojo vaikelio, tad situacija po antrojo gimdymo buvo identiška: tokia pati depresija (net gilesnė), didžiulis liūdesys ir beviltiškumas, vienatvės jausmas, nenoras nieko daryti. Laukiau to momento, kai abi mergaitės paaugs ir galėsiu leisti jas į darželį, – vyliausi, kad tuomet atsigausiu ir pagaliau galėsiu skirti laiko sau, pasijusti visaverčiu žmogumi.“

Austėjos santykiai su vyru vis prastėjo, pora mažai šnekėjosi, jis nesistengė suprasti ir paguosti žmonos, nevengė jos kritikuoti ir menkinti. Ji bandė ieškoti sprendimų ir atsitiesti, norėjo vėl skirti laiko užmirštam pomėgiui – grafiniam dizainui, ketino užsirašyti į kursus, bet vyras tai kategoriškai uždraudė argumentuodamas tuo, kad šiuo metu tam nėra papildomų finansų. O pats įniko skaityti psichologines knygas. Iš pažiūros geras užsiėmimas dar labiau atšaldė santykius. Austėjos vyras Vytas ėmė vis dažniau kritikuoti savo žmoną ir prikaišioti, kad ši neišprususi ir savo prasta nuotaika traumuoja vaikus.

„Jis skaitydavo knygas ir man jas cituodavo. Sakydavo, štai, jis tobulėja, stengiasi, bando elgtis ir gyventi kitaip, o aš viską darau atvirkščiai, nei rašoma knygose, daugiau dejuoju, nei veikiu. Labai jautriai priimdavau kiekvieną žodį. Liūdesys vis gilėjo ir gilėjo. Mergaitėms pradėjus lankyti darželį, planavau kibti į darbus ir atsitiesti, bet sugrįžus į darbą niekas nepasikeitė. Jaučiausi taip pat blogai: bloga mama, bloga žmona, nevykęs žmogus. Kas rytą, nuvežusi mergaites į darželį, atgal grįždavau per vieną tiltą. Prisiekiu, kiekvieną mielą dieną galvojau, kad noriu sustoti, išlipti iš automobilio ir iššokti. Jaučiausi beviltiškai bloga motina. Atrodė, tik nusižudžius baigsis tas bjaurus jausmas, graužiantis sielą.“

Taigi net vėl pradėjusi dirbti Austėja jautėsi blogai, vis dažniau ją kankino nerimas ir mintys apie savižudybę. Vienu metu sukaupusi visas jėgas visgi ryžosi užsiregistruoti į norimus kursus – buvo susitaupiusi pinigų. Kartais vakarais kokioje nors kavinėje susitikdavo su grupele naujų pažįstamųjų iš mokymų. Tuo metu kiek prasiblaškydavo, bet parėjus namo vėl apimdavo depresija. Vyras tokiam laisvalaikiui nepritarė ir kritikavo toliau. Artimų draugių tuo metu Austėja neturėjo, o santykiai su mama jau senokai buvo atšalę. Pašnekovė guodėsi, kad visiškai neturėjo su kuo nuoširdžiai pasikalbėti, o mintis ieškotis psichologinės pagalbos labai gąsdino. Ji vengė apie tai net pagalvoti.

„Pamenu, atėjo toks laikas, kai jaučiausi visiškai blogai, vis rimčiau svarsčiau apie savižudybę, buvau tikra, kad vyras puikiai pasirūpins mergaitėmis, – jis jas labai mylėjo. Įtikėjau, kad mano kančia yra tik krūvis ir našta kitiems. Nebesitikėjau kada nors pasijusti gerai, bet įvyko stebuklas, nors gal ir ne stebuklas – juk pati ryžausi pokyčiams. Kitas žmogus gal nebūtų išdrįsęs.“

Vieną vasarą Austėjos mieste vyko meno festivalis, tad ji šiaip ne taip prisivertė išeiti prasiblaškyti, pažiūrėti meno kūrinių, pafotografuoti. Mieste prie jos priėjo simpatiškas vyriškis ir laužyta anglų kalba prisipažino jau dešimt minučių ją sekąs. Austėja taip pat ne itin gerai mokėjo angliškai, tad šnekėtis sekėsi sunkiai. Vyriškis papasakojo, kad gyvena Italijoje, yra dailininkas, gyrė gražų miestą ir paprašė parodyti padarytas nuotraukas. Po kelių minučių jiedu nuėjo savais keliais. Tiesa, Austėja davė jam savo vizitinę kortelę. Ir pamiršo. Na, o po kelių dienų sulaukė elektroninio laiško. Atsiuntęs kelias savo paties darytas nuotraukas iš festivalio, Eugenas pasiteiravo, kaip jai sekasi. Štai taip paprastai prasidėjo dviejų žmonių draugystė. Po truputį nereikšmingi pašnekesiai ėmė asmeniškėti.

Pora, apkabinimas
Foto: Shutterstock

„Aš neslėpiau, kad turiu šeimą ir du vaikus. Buvau atvira. Iš pradžių kalbėjomės apie meną, orą, o vėliau temos ėmė keistis. Pirmą kartą nepažįstamam žmogui papasakojau apie savo rūpesčius, depresiją, įtampą su vyru. Eugenas buvo nuoširdus, guodė, suprato, leisdavo išsikalbėti, nė karto nekritikavo. Pasakojo, kad ir jo šeimoje yra buvęs toks atvejis, tad puikiai žino, kokia baisi būsena yra depresija. Beveik po metų tokio bendravimo jis pasiūlė man atvykti pas jį į svečius prasiblaškyti. Tai skambėjo visiškai beprotiškai. Kur paliksiu vaikus? Ką sakysiu vyrui? Iš pradžių idėja tikrai atrodė kvaila, nors noras buvo didelis.“

Ši riba turbūt buvo lemiama, peržengus ją moters gyvenimas visiškai pasikeitė. Austėja ryžosi beprotiškam žingsniui – pamelavo vyrui, kad mokyklos laikų draugė kviečia paviešėti ir siūlo sumokėti už bilietą. Savo vyrą jai teko įkalbinėti ilgai, bet galiausiai jis sutiko, turbūt ir pats matė, kad žmonai reikia pailsėti ir prasiblaškyti. Gavusi vyro sutikimą, ji drebančiomis rankomis susikrovė nedidelį lagaminą ir išvyko.

„Baimė kankino iki pat to momento, kai Eugenas mane pasitiko oro uoste. Susitikus apėmė jausmas, lyg būtume seniai pažįstami draugai. Jis parsivežė mane į tėvų namus! Buvo nejauku ir keista, bet visi mane priėmė labai šiltai. Keisčiausia buvo tai, kad jo šeima žinojo mano istoriją, bet nė kiek nesmerkė. Visi palaikė, buvo draugiški. Per tą savaitę gavau tiek šilumos ir gerumo, kiek nebuvau gavusi per visą gyvenimą. Tie žmonės padėjo patikėti, kad pasaulis turi ir šviesią pusę. Savaitė praskriejo su vėju, mes važinėjome po miestą, daug kalbėjomės, jis aprodė savo tapybos studiją, važiavome pas jo draugus muzikantus. Pailsėjau, bet kartu nuolat galvojau apie vyrą ir vaikus. Teko nemažai meluoti, bet kartu džiaugiausi, kad pasiryžau šiai kelionei.“

Grįžus namo, Austėją vėl apėmė liūdesys – vyras elgėsi taip pat ir net nepasidomėjo, kaip jai sekėsi kelionė. Jų santykiai vis šalo, o štai bendravimas su Eugenu perėjo į kitą lygmenį, mat šilti jausmai stiprėjo, jiedu bendravo vis dažniau ir artimiau. Eugenas ragino viską papasakoti vyrui, kvietė Austėją kraustytis gyventi į Italiją, žadėjo čia ja pasirūpinti. Jis buvo nusiteikęs priimti ir jos vaikus, tad situacija atrodė graži. Moteris kelis kartus buvo trumpam pas jį išvykusi, čia kiek atsigaudavo ir vėl grįždavo į šaltus namus. Bėgant laikui ji suprato, kad tai tęstis nebegali, – melas sekino, tad ryžosi pasikalbėti su vyru. Šį jaudino ne tiek žmonos noras skirtis ir kraustytis gyventi kažkur kitur, kiek jos planas pasiimti mergaites. Vytas tam kategoriškai paprieštaravo ir pasiūlė vykti jai vienai, „susitvarkyti nervus“, o visa kita spręsti ateityje.

„Mano psichologinė būklė ilgą laiką buvo tikrai sunki, tad aš jį supratau. Jis neleido vežtis vaikų, taigi vėl turėjau spręsti, ką daryti. Turbūt skamba baisiai, bet išvažiavau. Sutariau su mergaitėmis, kad kas kiek laiko grįšiu, kasdien joms skambindavau. Tai buvo labai sunkus laikas. Jaučiausi dar blogesnė mama. Kankino kaltė: štai, čia man gerai, o jos turi būti atskirtos nuo manęs. Ir vėl pasinėriau į liūdesį, vėl apėmė depresija, apatija, vėl nebuvo jėgų keltis iš lovos. Nežinojau, ką daryti. Gyvenau su mane mylinčiu vyru ir gerais bei nuoširdžiais žmonėmis šalia, bet nuolat verkiau, norėjau, kad šalia būtų mergaitės. Aišku, tokios būsenos nepavyko vyro įtikinti, kad leistų jas pasiimti bent trumpam.“

Visą tą laiką Eugenas, jo draugai ir tėvai Austėją ramino ir palaikė, ragino prasiblaškyti, rūpinosi, guodė. Nė karto jos nekritikavo, visada išklausydavo ir kantriai šluostė ašaras. Tai padėjo po truputį atsitiesti, pamažu jiedu įsitraukė į labdaringą veiklą, ėmė savanoriauti ir keliauti. Eugenas nereikalavo dirbti, tad ji galėjo užsiimti malonia veikla. Pora gyveno kukliai, bet buvo laiminga. Mylimo žmogaus parama ir prasminga veikla padėjo palengva atsigauti, nervų sistema stabilizavosi, bėgant laikui pagerėjo ir santykiai su buvusiu sutuoktiniu.

„Kaskart grįžusi į Lietuvą būdavau vis ramesnė, labiau savimi pasitikinti. Slūgstant emocijoms, kurių po skyrybų buvo tiek daug, su buvusiu vyru pradėjome bendrauti gana draugiškai ir pagarbiai. Jis susitaikė su mano sprendimu, o aš atleidau jam už šaltumą. Įvertinau jo gerąsias savybes, vis dėlto jis visuomet buvo geras tėtis, rūpinosi mūsų mergaitėmis ir aš esu jam už tai labai dėkinga. Pagaliau pradėjome bendrauti kaip du suaugę žmonės, jau net kalbame apie tai, kad greitu laiku dukrytes pasiimsiu gyventi pas save. Jis taip pat nori kurti savo gyvenimą, užmezgė artimus santykius su viena moterimi.“

Austėjos ryšys su dukromis stiprus. Tėvas mergaičių prieš motiną nenuteikė. Šiuo metu jos daug bendrauja, nuolat susiskambina, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais. Ji vis grįžta į Lietuvą jų aplankyti, o ir jaučiasi geriau. Moteris džiaugiasi, kad tąkart nepabijojo ir ryžosi keistai savaitės viešnagei pas vos pažįstamą žmogų. Sprendimas buvo labai rizikingas, bet nuojauta sakė, kad viskas bus gerai.
Šiuo metu Austėja jaučiasi laiminga, viskas eina geryn. Pašnekovė prisipažino, kad kartais užeina liūdesys, kad pasiilgsta mergaičių, vis pagalvoja esanti prasta mama, bet nuramina Eugeno meilė ir palaikymas.

„Galiu būti savimi, jis priima mane tokią, kokia esu. Galiu verkti, galiu pykti – jis mane supranta ir palaiko. Labai padeda ta savanoriška labdaringa veikla, kuria užsiimu. Jaučiuosi daranti naudingą ir prasmingą darbą, tai padeda atsitraukti nuo blogų minčių. Kitais metais mergaitės kraustysis gyventi pas mus į Italiją, be galo to laukiu, ruošiuosi pati ir ruošiu jas. Viskas bus gerai.“

Po pokalbio su Austėja viduje ruseno geras šiltas jausmas. Man patiko, kad ji savo gyvenimą vertina blaiviai. Pašnekovė kelis kartus pakartojo, kad reikia klausytis širdies ir kliautis nuojauta, nes ji retai kada nuvilia, dažniau pakužda teisingus sprendimus, tik mes bijome sau tai prisipažinti. Anot jos, kartais, kad ir kaip sunku, verta surizikuoti – tik ne stačia galva neriant, o viską apgalvojant, svarbu nebijoti ieškoti pagalbos ir būdų išsikalbėti. Užsiminė, kad galbūt kada nors pati apsilankys pas psichologą. Nors kol kas ji nejaučia tokio poreikio, tačiau jei vėl pasidarytų negera, turbūt nebedelstų, nes savomis jėgomis kapstytis iš depresijos buvę pernelyg sunku.

Tikiuosi, Austėja greitai galės gyventi su savo vaikais. Ši šviesi siela nusipelnė būti laiminga.