Pasirodo, mums būti smagiai negalima. Dėl datų, dėl netoliese esančių objektų, negalima, nes anksčiau buvo ne taip smagu. Nes mūsų didvyriai žuvo už laisvę, o mes ką? Mes – linksminamės, apsaugoki nuo to, Viešpatie. Juk niekas nebūtų pagalvojęs, kad laisvėje gyvenantiems turėtų būti smagu?

Kai Lietuva buvo susiskaldžiusi į gabalėlius, mėgindama nuspręsti, ar Lukiškių aikštė atiteks kalneliui, ar plokštumai, tylėjau po lapais. Jei jau taip atvirai – ne taip dažnai ten leidžiu laiką, kad man taip stipriai rūpėtų. Bet, nuoširdžiai, net jei kaltinsite mane nejautrumu istorijai ir jos žmonėms, miesto erdvės privalo tarnauti gyviesiems.

Kažkada girdėjau, kaip bobulytės piktinosi nuo Mindaugo paminklo čiuožinėjančiais vaikais. „Kokia nepagarba“, – burbėjo jos ir smerkiančiai nužiūrėjo drauge su vaiku besišypsančią mamą. Stebėjau, kraipiau galvą, galvojau – kas čia ne taip? Noriu tikėti, kad mūsų vienintelis karalius džiaugtųsi tais vaikais. Tokiais laisvais, laimingais – nors ir užpakaliais braukiančiais paminklo nuožulnumą.

Jaučiu, kad tūkstančiams žmonių vis dar sudėtinga suprasti ir patikėti, kad gerai leidžiamas laikas – ne problema. Kad praeitis, kad ir kokia svarbi bei garbinga, vis tiek yra praeitis ir šiandien svarbiausi žmonės yra gyvieji. Kitaip niekada ir nebus. Aš numirsiu, jūs numirsite, greičiausiai niekas galiausiai mūsų nebeprisimins ir pasaulio centrais virs tuo metu gyvenantys žmonės. Gal sunku patikėti, bet tame nieko blogo nėra.

Švęsti laisvę ir gyvenimą kasdien, net jei tai darome be marškinėlių ant gulto viduryje miesto, sumerkę kojas į smėlį. Kam tai? Nes galime. Ir tai mums dovanojo didvyriai iš praeities.

Pagarbos žuvusiems, pagarbos mūsų istorijai ir svarbioms datoms bei žmonėms neįmanoma apibrėžti paminklais ar tyla, rimtimi aplink juos. Tą pagarbą, meilę ir supratimą kiekvienas nešiojamės savo širdyje. Jei kas nesinešioja – matyt, jų ir neišauklėsime. Tik man atrodo, kad švęsti laisvę su šypsenomis veiduose ir kiekvieną miesto erdvę versti vieta miestiečiams yra be galo svarbu.

Vilnius – įspūdingas miestas, deja, savo istorijoje talpinantis daugybę skaudžių datų. Tik nuoširdžiai tikiu, kad tos datos tokios skaudžios tik todėl, kad anksčiau čia gyvenusiems žmonėms buvo beprotiškai svarbi laisvė. Jie ją iškovojo, padovanojo mums ir šiandien galime džiaugtis tuo, ką turime. Švęsti laisvę ir gyvenimą kasdien, net jei tai darome be marškinėlių ant gulto viduryje miesto, sumerkę kojas į smėlį. Kam tai? Nes galime. Ir tai mums dovanojo didvyriai iš praeities.