Taigi, dėl šios priežasties arba moteris visai nesugeba savęs priimti arba didžiausias savęs priėmimas įvyksta tada, kai suvokia, jog jos kūnas yra savas ir savitas.
Atvirai? Man apmaudu tik dėl to, kad pasaulyje yra įsigaliojęs vienas „tinkamas“ kūno tipas, o jis dar ir seksualizuotas. Tad šioje vietoje turėtų puikiai tikti mano paaugliška istorija.
8 klasėje bendraklasiai mane pravardžiuodavo „lenta“. Net neabejoju, jog supranti apie ką ši pravardė. Taip, iškilios krūtinės 8 klasėje neturėjau. Šį lentos juokelį aš nuleisdavau juokais, na nes, paauglystė, norisi būti SU bendraamžiais/bendraamžėmis, o ne PRIEŠ. Tačiau nutiko taip, kad vis dažniau pasigirstant tokioms priekabėms iš klasės vaikinų, aš nebenorėjau eiti į mokyklą, nes kiekvieną mielą pertrauką girdėti, kad tu „lenta“ nėra įdomu.
Matai, „lenta“ man įsūdė mintį kone iki pat 28-erių metų, kad aš esu netikėlė. Aš esu netikėlė. Aš esu netikėlė, sau kartodavau. Štai, ką aš nuolatos girdėdavau – be krūtinės iškilumų esi netinkama. O mano kūnas visada buvo ir yra tiesiog lieknas.
Paauglystėje ir pirmaisiais universiteto metais jis buvo ekstremaliai lieknas. Ir aš nuolatos, ta prasme realiai, nuolatos girdėdavau pastabas dėl savo kūno: „kas tau? Tu gal anoreksija sergi? Ei, tu gal geriau pavalgyk. Tu kai už plonyčio medžio pasislepi, nebesimatai“ ir visos kitos bespalvės nesąmonės. Šių mažyčių „ei, nesiparink, tik juokauju“ pastabėlių apie mano kūną, amžinasis tikslas – priminti, kad aš esu netikėlė, nepakankama.
Dabar, kai ėmiau dėkoti už savo kūną, nes būtent jo dėka aš galiu rašyti, vaikščioti, užuosti, matyti, priėmiau tokį, koks jis yra. Nebenoriu nei jo teršti, todėl nevartoju alkoholio ir cukraus (kai abu šiuos reikaliukus pavartoju, mano skrandis išeina iš proto, o ant veido tuoj pat teikiasi pasirodyti nelaukiami spuogai), nebenoriu nei jo teisti piktais žodžiais už tai koks jis yra. Kitaip tariant, dabar su savo kūnu, kartais ekstremaliai lieknu, kartais ne, aš susidraugavau.
Nes matai, mano kūnas neapibrėžia manęs kaip asmenybės. Taip, iš jo gali matytis, kad aš mėgstu sportuoti, taip, iš jo gali matytis, kad sergu ir nesijaučiu puikiai. Tačiau iš mano kūno niekas, kartoju, niekas negali pasakyti, kokia aš asmenybė.
O tas nusistovėjęs vieno tipažo kūnas mane erzina, nes pasaulyje tiek daug moterų ir visos jos skirtingos, ar tai nenuostabu? Tai ne tik, kad nuostabu, tai yra fantastika!
Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“ sako, mėgautis įvairiausiomis pasaulyje esamo grožio formomis – tai visoms moterims skirtas gyvenimo džiaugsmas. Propaguoti tik vieną kurį grožio pavidalą – vadinasi, nepastebėti gamtos įvairovės. Nebūna vienodų vaikų, vienodų vyrų, vienodų moterų. Lygiai taip nebūna ir vienodos krūtinės, vienodos talijos, tokio paties odos atspalvio.
Ar tai nėra tiesa? Clarissos mintis yra be jokios įmantrybės, ji yra aiški ir paprasta, bet ją reikia įsisąmoninti. Įsisąmoninimas įvyks tada, kai pati imsi suvokti, jog tavo kūnas toks, koks jis yra, yra puikus. Ir jo teršti nesąmonėmis nereikia. Aš visada tik už sportą, tik už sveiką mitybą, bet ir šie du reikalai man yra bendrai geros savijautos esmė ir savęs nekankinu bei nealinu nei sportuodama, nei valgydama (turiu omenyje dietas).
Nes aš nesutinku kankinti savo kūno tik dėl to, kad įrodyčiau, jog esu šio to verta ar sugebanti susikurti sau dailesnę išvaizdą. Tačiau nutukimas ar visiškas nevalgymas – man nepatinka ir manau, kad tai yra ligos, kurias galima ir reikia gydyti. Kūną vis tik reikia prižiūrėti, tai yra viena iš savęs priėmimo sąlygų, gali tai vadinti ir meile sau. Tačiau, žiūrint į mano „lentos“ istoriją, priekabės man buvo mestos už tai, kad gimiau štai tokiais kūdais genais. Aš net ėmiau pirkti didesnes liemenėles, kad tik kuo greičiau pasimatytų, jog ir aš turiu krūtinę, kitaip sakant, jog ir aš šio to verta! Kaip tai apgailėtinai skamba dabar, iš manęs, jau suaugusios Marijos perspektyvos.
Kūną naikiname dietomis tam, kad būtumėme pripažintos, kad atitiktumėme vienokį ar kitokį stereotipą, kuris tyvuliuoja visuotinėje kultūroje/visuomenėje. Todėl būtent mes, moterys gauname didžiulį spaudimą kontroliuoti savo kūną, kad išlaikytume dailesnę figūrą, tačiau niekas mūsų nemoko kurti subtilų, gilų santykį su savo kūnu. Nuolatinis perdėtas, dar kartą pabrėžiu, perdėtas rūpinimasis savo figūra atima iš moters didelę dalį jos kūrybinės energijos ir kliudo atsiduoti kitiems dalykams.
Mano didžioji pergalė prieš visus/visas kritikuojančiuosius įvyko tada, kai supratau, jog kūne nėra nieko, kas „turėtų būti kitaip“, kai suvokiau, kad svarbiausia – ne figūros apimtys ir ne amžius, svarbiausia yra tai, kaip kūnas jaučiasi, ar jis geba džiaugtis gyvenimu, ar jis geba patirti malonumą, ar tinkamai yra susijęs su mano širdimi bei mano siela. Štai kas yra mano didžioji pergalė.
Ačiū savo draugei Gintarei, kurios dėka mano lentynoje atsirado knyga „Bėgančios su vilkais“. Būtent šios knygos dėka ėmė vykti mano ir mano kūno didieji laimėjimai.
Sekite Mariją Instagram.