Nežinau, ar čia tokia populiarėjanti sritis, tačiau bent jau mano socialinių tinklų srautas tiesiog užverstas įvairių seminarų pasiūlymais. Joga, meditacija, emocinis intelektas, pasąmonės galios, vaikų auklėjimas. Rasi ko tik širdis geidžia. Dabar internetu galima netgi baigti porą aukštųjų ar tapti Harvardo studentu.

Ne viename asmeninio tobulėjimo seminare per gyvenimą teko ir man sudalyvauti – ypač apie vaikus. Labiausiai patiko tie, kurie neprieštaravo iki tol buvusioms nuostatoms. Kas blogiausia.

O blogiausia dėl to, kad kokia prasmė eiti į seminarus, kurie tiesiog patvirtina, jog gyveni teisingai? Kodėl mums apskritai reikia iš šalies tokio patvirtinimo? Mano viena draugė – ištikima seminarų lankytoja, metė itin brangų emocinio intelekto lavinimo kursą pusiaukelėj – užduotys pasidarė nemalonios, atrodė neprasmingos, ar dar kažkas. O gal būtent tuomet ir būtų prasidėjęs tikrasis darbas su savimi? Sunkus, nuožmus, bet kažką keičiantis.

Savo žurnalistiniame darbe man teko kalbinti išties daug vadinamųjų gyvenimo būdo mokytojų ir koučerių – tema, sutikime, išties labai įdomi. Ir tų asmenybių gyvenimo būdas žavingas – dauguma iš jų keliasi su saule, 5 valandą ryto, medituoja, rašo laiškus sau, ir gyvena ne tokį buitišką gyvenimą kaip mes, mirtingieji. Tačiau man teko sutikti ir tokių, kurie skirdami po kelias valandas savo laiko per dieną tam, kad taptų harmoningais, gyvenime yra... labai pikti. Juos per sekundę socialiniuose tinkluose iš vėžių išmuša komentaras, bent truputį leidžiantis suabejoti jų tobulumu. Tad kam visa tai?

Ko gero niekas neprieštaraus, kad bet kokie susitikimai su savimi ir asmeninis tobulėjimas kad ir seminarų ar mokymų pagalba vertingesni už dar vieną nenaudojamą rakandą namuose. Tik kodėl tie seminarai nepakeičia gyvenimo? Jei esi piktas niurzga, tokiu dažniausiai ir lieki.

Kyla klausimas, ar nuolatinis ėjimas į laimės mokytojų paskaitas nėra tas pats vartojimas ir laimės paieškos tokios pat, kaip kad naujos suknelės pirkimas tikintis, kad sulig ta akimirka kažkaip širdy palengvės?

Ir ne, tai nereiškia, kad siūlau nesišviesti. Ne ne ne! Aš pati su malonumu ir toliau kraudama indus į indaplovę įsijungsiu gerą paskaitą. Juk per vieną seminarą apie tvarkingų namų paslaptis likau taip sužavėta lektorės asmenybe, kad ji netgi tapo mano drauge. Tačiau tarp to nuolatinio informacijos kišimo į save aš bandysiu padaryti pertraukas savoms mintims.

Neseniai kalbinau buvusią manekenę, o dabar psichologę – psichoterapeutę Aistę Jasaitytę-Čeburiak. Tikėjausi, kad po trylikos metų psichologijos studijų ji jau tikrai pagavo laimės paukštę ir atsakys, ko gi reikia, kad taptume laimingais? Tai gal knygas reikia geras skaityti apie laimę ir taip tobulėti? – banaliai klausiu pašnekovės. O ji man atsako – bet juk net pranašų knygos, valgomos viena po kitos, gali tapti tiesiog vartojimu! Veiki, skaitai, neva kažkuo užsiimi, o niekas nesikeičia. Aistė sako, kad reikia pagaliau sustoti, įsiklausyti į savo jausmus, pojūčius ir poreikius. Ir man patinka ši mintis, nors vis dėlto, laiko patikrintos ir kruopščiai atsirinktos geros knygos gal ir akimirksniu nepakeis mūsų gyvenimo (kaip žadama kvietimuose į seminarus), tačiau erdvės toms savoms mintims neabejotinai suteiks.

O interviu su Aiste ir jos kelią į laimę žiūrėkite gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ sekmadienį 17 val. per Delfi TV.