Nuo parduotuvės iki namų buvo kokie penkiasdešimt metrų. Pirmuosius dvidešimt baisiai džiaugiausi nauju žaislu, o paskutinius iki laiptinės jau timpčiojau lūpa. Užpuolė kažkoks nenusakomas kaltės jausmas. Geras dvidešimt minučių prabliovus laiptinėje nusišluosčiau ašaras ir grįžau į tą pačią parduotuvę.

Vėl apsidairiusi, ar niekas nemato, padėjau neišpakuotą jo-jo atgal į lentyną. Esu visiškai įsitikinusi, kad kasininkė tąsyk mane matė, bet gal pagailėjusi užverktų akių nieko nepasakė. Gal ir gerai – turėjau galimybę pati išmokti jausmą, kuris apima neteisingai pasielgus. Nors sakoma, kad grįžti į nusikaltimo vietą – kvaila, bet tąsyk baimė būti pagautai buvo mažesnė už sąžinės graužatį ir tą deginantį jo-jo rankoje.

Šiandien Andrius Tapinas pasirinko nebūti nematančia kasininke. Natūralu ir suprantama, rezidentė paėmė visai ne jo daiktą. Ji pavogė ir bandė parduoti kiekvienam, paaukojusiam nors centą, priklausiusius respiratorius. Dar baisiau – respiratorius, kurie turi gelbėti frontuose dirbančius medikus.

Visi į situaciją sureagavo taip, kaip galima buvo tikėtis. Iš esmės – net teisingai. VU Rezidentų taryba pareiškė besikreipsianti į VU Akademijos etikos komisiją. Gydytojai sunerimo, kad toks poelgis dar labiau paskatins neigiamą požiūrį į medikus, kurį ši krizė pradėjo nors truputį reabilituoti. Komentatoriai nukeliavo ant merginos sienos palinkėti savižudybės. Nieko naujo, nieko netikėto.

Tik po to Andrius Tapinas paskelbė, kad rašys pareiškimą į e-policiją. Tik dar vėliau – P.S.’e, kuris turėjo jau tris „P“ pakvietė „šiek tiek“ valdyti emocijas.

Ar šioje situacijoje buvo būtinas merginos vardo viešinimas atsakyti sudėtinga. Iš vienos pusės, Laisvės TV, priimdami pinigus, skirtus pagalbai medikams, įsipareigojo skaidriai ir sąžiningai nupasakoti, kur juos padėjo. Jie, remiantis logika, įsipareigojo ir paaiškinti tokias situacijas, kai už pinigus pirktos priemonės medikų vis tik nepasiekė.

Iš kitos pusės, ar padarytas nusikaltimas ir už jį gauta bausmė – proporcingi? Juk buvo galima informuoti teisėsaugą, merginos darbovietę, VU, buvo galima informuoti visus, o visuomenei pateikti tą pačią informaciją, tik be vardo? Ar teisinga nebūnant teisėju skirti bausmę?

Juk viešas įrašas be vardo būtų taip pat atbaidęs kitus potencialius vagis. Jei tikslas buvo parodyti, kad jų kontrolė – veiksminga, tikslas būtų pasiektas. Jei tikslas buvo nubausti viešumu – nežinau, ar buvo teisingai įvertintos galimos pasekmės.

Po mane nukankinusio jo-jo pažadėjau gyvenime daryti viską, kad netektų ir vėl patirti to deginančio jausmo. Didžiausia mano laimė – kad savo gėdą išmokau dar būdama vaikas. Negaliu kalbėti apie save į ateitį, bet dvidešimtmetį jau pavyko jo nejausti.

Bijau, kad ši rezidentė tokios laimės neturės. Be galo tikiuosi, kad to įrašo kaina nebus dar didesnė, kad ji nebus negrįžtama ir, prireikus, psichiatrijos rezidentės kolegos neatsuks jai nugaros ir suteiks būtiną pagalbą. Ar galima smerkti vagystę ir ginti vagį – nežinau, bet tikiu, kad galime pakilti kiek aukščiau ir apginti žmogų. Ar bent nekviesti jo nusišauti.